tarpkultrinė komunikãcija, skirtingos kultūros žmonių žodinis arba nežodinis bendravimas, keitimasis informacija; mokslo sritis, kuri tiria ir analizuoja skirtingų kultūrų asmenų įvairias bendravimo praktikas, t. p. lygina skirtingų kultūrų komunikacijos reiškinius.
Tarpkultūrinis bendravimas
Skirtingą kultūrą lemia tautinė priklausomybė (etninė kultūra), dalyvavimas įvairiose veiklose, socialinės grupės bruožai. Tarpkultūrinė komunikacija (angl. intercultural communication) būna betarpiška (skirtingos kultūros žmonės bendrauja tiesiogiai), daugiakultūrinė (arba multikultūrinė; sąveikauja visuomenės, kurioje greta viena kitos gyvena įvairioms kultūroms priklausančios grupės, nariai, nebūtinai tiesiogiai), tarpgrupinė (skirtingų socialinių grupių narių sąveika). Akivaizdus kultūros skiriamasis bruožas yra kalba. Kalbą ir kultūrą iš juos supančiųjų žmonės įsisavina augdami ir gyvendami. Be šnekamosios ir rašomosios kalbos, žmonės perima ir neverbalinius kodus (erdvės ir laiko, veido išraiškų ir kūno padėčių, judėjimo ir lytėjimo bei kitus), kultūrinėje grupėje egzistuojančius elgsenos modelius.
tarpkultūrinė komunikacija
Dalis kultūros bruožų perimama ir atgaminama nesąmoningai ir pastebima tik patekus į kitą kultūrinę aplinką, kurioje jie įgyja kitas prasmes arba visai jų netenka. Kuo didesnis skirtumas tarp kultūrų, tuo gali būti sudėtingesnė tarpkultūrinė komunikacija.
Tarpkultūrinės komunikacijos tyrimai
Tarpkultūrinės komunikacijos kaip tyrimų objekto sąvoką suformulavo Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) antropologas Edwardas Twitchellis Hallas (1914–2009) knygoje Tylioji kalba (The Silent Language 1959). Anot E. T. Hallo, kultūros samprata šiuo atveju gali apimti bendras reikšmių ir vertybių sistemas, mąstymo ir išmoktus elgsenos modelius, kolektyvinę tapatybę ir simbolinę grupinės patirties reprezentaciją, materialių daiktų gamybos ir naudojimo būdus, ilgalaikius žmonių grupės veiklos pėdsakus natūralioje aplinkoje (pvz., kelius, pastatus, šiukšles). Kultūros pagrindinės sudėtinės dalys yra kalba ir kiti kodai, socialinės normos, vertybės ir įsitikinimai bei komunikacijos stiliai. Pasak E. T. Hallo, kultūra yra komunikacija, o komunikacija yra kultūra. Kiekvienoje kultūroje gali egzistuoti subkultūros. Kultūros nėra pastovios, jos nuolat kinta, tačiau pokyčiai yra laipsniški ir išlaikantys ryšį su praeitimi.
Tarpkultūrinės komunikacijos (angl. cross-cultural communication) tyrėjai analizuoja, kaip kultūrų ir kultūros praktikos skirtumai (arba metmenys) veikia kalbos komunikaciją, diskursą, žmonių santykius ir galios pasiskirstymą tarp komunikacijos dalyvių, skirtingų kultūrinių produktų naudojimą ir kultūrinių praktikų skirtumus, prisitaikymą prie naujų kultūros situacijų ir kita. Tarpkultūrinės komunikacijos proceso efektyvumas ir kokybė priklauso nuo skirtingų kultūrų pažinimo (tarpkultūrinės kompetencijos), komunikacijos kokybei yra reikšmingi kultūrinis raštingumas, empatija, lankstumas ir atvirumas skirtybėms.
20 a. antroje pusėje tarpkultūrinė komunikacija tapo tarpdisciplininių tyrimų sritimi, kurioje aktyviai veikia ir bendradarbiauja psichologijos, antropologijos, sociologijos, kalbotyros ir komunikacijos tyrėjai. Vienais žymiausių tarpkultūrinės komunikacijos tyrėjų laikomi JAV socialinis antropologas Clydeʼas Klukhohnas (1905–60), JAV kalbos komunikacijos specialistas Williamas Gudykunstas (1947–2005), Nyderlandų socialinis psichologas Geertas Hofstede (1928–2020), švedų lingvistas Jensas Allwoodas (g. 1947).
2949