Tarptautnė frankofònijos organizãcija (Organisation internationale de la Francophonie, OIF), Frankofònija, prancūziškai kalbančių šalių ir kraštų susivienijimas. Įkurta 1970. Tikslas – bendradarbiavimas įvairiose srityse ir prancūziškai kalbančių žmonių solidarumo stiprinimas. Tarptautinė frankofonijos organizaciją sudaro 56 šalys narės, 19 stebėtojų. Centrinė būstinė Paryžiuje. Generalinis sekretorius A. Dioufas (nuo 2003). Aukščiausiosios valdžios institucija – Valstybių ir vyriausybių vadovų susirinkimas (renkasi kas 2 metai įvairiose šalyse).
Frankofonijos terminą pirmasis pavartojo prancūzų geografas O. Reclus (1837–1916), juo nusakė teritoriją, kurioje paplitusi prancūzų kalba. 1958–60 Prancūzijos kolonijoms paskelbus nepriklausomybę atsirado valstybės veikėjų (pvz., Senegalo ir Tuniso prezidentai L. S. Senghoras ir H. Burgiba, Kambodžos valstybės veikėjas Sihanukas Norodomas), siūlančių išsaugoti solidarumo ir kitus ryšius su buvusia metropolija, be to, prancūzų kalba daugelyje buvusių kolonijų tapo įvairias etnines grupes vienijančia priemone, ją plačiai naudojo žiniasklaida, ji padėjo plėtoti bendradarbiavimą su ekonomiškai stipriomis Vakarų šalimis (pvz., Kanada, Belgija, Šveicarija). Kitaip nei britų Tautų Sandraugos, frankofonijos šalis vienijo ne priklausymas buvusiai kolonijinei imperijai, bet panašus kalbinis ir kulturinis paveldas (Prancūzija kolonijas valdė tiesiogiai jas administruodama, todėl prancūzų kultūra čia įsiskverbė giliau). Iš pradžių frankofonijos šalys bendradarbiavo daugiau kultūros srityje (pvz., 1960 įkurta Frankofonijos šalių švietimo ministrų konferencija, 1961 – Prancūzų mokamąja kalba veikiančių universitetų asociacija), vėliau ši veikla politizuota (1967 įkurtas Prancūziškai kalbančių deputatų tarptautinis susivienijimas, vėliau pavadintas Frankofonijos parlamentine asamblėja), plėtoti demokratijos, taikos palaikymo, žmogaus teisių užtikrinimo projektai. Įvairių institucijų padaugėjo 1970 formalizavus Tarptautinės frankofonijos organizacijos veiklą. Stiprėjo bendradarbiavimas ekonomikos srityje. Šios organizacijos tarptautinė reikšmė padidėjo įsteigus nuolat veikiančias atstovybes ir 1997 išrinkus organizacijos pirmąjį generalinį sekretorių (juo tapo Jungtinių Tautų generalinis sekretorius B. Butrosas-Gali). 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje Tarptautinės frankofonijos organizacijos veikloje pradėjo dalyvauti ir šalys, kuriose prancūzų kalba didesnės įtakos nevaidina. Nuo 1999 Tarptautinėje frankofonijos organizacijoje stebėtojos statusą turi ir Lietuva, jos parlamentarai dalyvauja pasitarimuose, asamblėjos veikloje.