tarptautnė organizãcija, nuolatinis junginys, įsteigtas tarptautiniu susitarimu tarptautinei problemai, nurodytai steigiamajame dokumente, spręsti ir tarptautiniam bendradarbiavimui plėtoti. Skiriama tarpvyriausybinės tarptautinės organizacijos (pvz., Jungtinės Tautos, ESBO, Europos Taryba, Europos Sąjunga) ir nevyriausybinės organizacijos (jų nariai yra nacionalinės asociacijos ir fiziniai ar juridiniai asmenys; pvz,, Amnesty International, Médecins Sans Frontières). Tarpvyriausybinės tarptautinės organizacijos yra tarptautinės teisės subjektai, galintys sudaryti tarptautines sutartis, turėti tarptautines teises ir pareigas, atsakyti už tarptautinės teisės pažeidimus. Jos steigiamos tarptautine sutartimi (pvz., Jungtinės Tautos įsteigtos 1945 pagal Jungtinių Tautų Chartiją), jų narės yra valstybės ar kitos tarptautinės organizacijos, valstybės perduoda tam tikras galias, kad šios tarptautinės organizacijos galėtų vykdyti steigiamajame dokumente numatytas funkcijas (vadinamoji deleguotų galių doktrina). Tarptautinės organizacijos turi ir funkcinį subjektiškumą, t. p. gali veikti tuo mastu, kuriuo būtina veiksmingai įgyvendinti joms skirtas funkcijas (funkcinio subjektiškumo doktrina). Tarptautinės organizacijos gali būti universalios (pagal savo tikslų, narystės universalumą, pvz., Jungtinės Tautos) arba regioninės (narės yra tam tikro regiono valstybės, pvz., ESBO, Europos Taryba), atviros (gali įstoti bet kuri pasaulio valstybė) arba uždaros (narės gali būti tik tam tikros valstybės, pvz., Europos Sąjunga), bendros (jų tikslai susiję su daugeliu pasaulio mastu aktualių temų, pvz., Jungtinės Tautos) arba dalykinės (pvz., Tarptautinė darbo organizacija) kompetencijos.
Tarptautinių organizacijų prototipais galima laikyti antikos miestų‑valstybių karines politines sąjungas – simachijas, t. p. genčių ir miestų junginius – amfiktionijas, kurios turėjo bendrą šventyklą, iždą, kariavimo taisykles ir kita. Sukurtos religiniams tikslams ilgainiui amfiktionijos įgijo nemažai politinių galių. Delfų amfiktionijos aukščiausia institucija buvo du kartus per metus šaukiamas bendrasis susirinkimas, kurio sprendimai buvo privalomi visiems sąjungos nariams. Feodalinis susiskaldymas viduriniais amžiais neleido kurti tvirtų ir ilgalaikių tarptautinių junginių. Katalikų Bažnyčia, būdama griežtai centralizuota organizacija, aktyviai prisidėjo prie Europos vienijimo ir tarpvalstybinių junginių kūrimo. Intensyvėjant tarptautinei prekybai ėmė kurtis tarptautinės prekybos sąjungos (pvz., Hanza), formavosi jų veiklos principai, vėliau taikyti tarptautinėse organizacijose. 16–17 a. stiprėjo Europos valstybių centrinė valdžia, formavosi absoliutinės monarchijos, intensyvėjo valstybių ekonominiai ir politiniai ryšiai. Imta pripažinti valstybių suverenitetą ir lygiateisiškumą, vėliau tapusius tarptautinių organizacijų veiklos principais. Tarptautiniai santykiai darėsi sudėtingesni, todėl nebepakako vien dvišalės diplomatijos priemonių. Pradėtos rengti tarptautinės konferencijos (pirmoji – 1648 Vestfalijos taikos konferencija), kuriose vienu metu galėjo dalyvauti visų suinteresuotų valstybių atstovai. Ši daugiašalio bendradarbiavimo forma ypač išpopuliarėjo 19 a. viduryje–20 a. antroje pusėje. 1648–1840 įvyko tik kelios dešimtys, 1840–90 – 549, 1890–1900 – 649 tarptautinės konferencijos. Specialiam tikslui šaukiamos ir išsprendus nagrinėjamą klausimą bei įtvirtinus sprendimą daugiašaliu susitarimu pasibaigiančios konferencijos ilgainiui tapo nuolatinėmis tarptautinėmis organizacijomis, turinčiomis nuolatines institucijas, kuriose periodiškai susitinka valstybių atstovai. 1814–15 Vienos kongrese sudaryta pirmoji daugiašalė tarptautinė sutartis. Pirmąja tarptautine organizacija kartais vadinama 1815 įkurta Šventoji sąjunga. Pirmosios daugiašalės tarptautinės sutartys vėliau tapo daugelio tarptautinių organizacijų steigimo pagrindu. 1919 įkurta Tautų Sąjunga buvo pirmoji politinio pobūdžio pasaulinė organizacija. Po Antrojo pasaulinio karo įkurtos Jungtinės Tautos, daug ekonominio pobūdžio organizacijų (pvz., Tarptautinis valiutos fondas, Pasaulio bankas). Pokario laikotarpiu aktyviai kūrėsi ir regioninės tarptautinės organizacijos (pvz., Arabų lyga, Amerikos valstybių organizacija, Afrikos vienybės organizacija). Kai kurios tarptautinės organizacijos buvo sukurtos saugumo tikslais (pvz., NATO, ESBO). Viena svarbiausių 20 a. pabaigoje įkurtų tarptautinių organizacijų yra pagal 1998 Romos statutą įsteigtas Tarptautinis baudžiamasis teismas.
LIETUVA yra daugiau kaip 100 tarptautinių organizacijų (Jungtinių Tautų, Europos Sąjungos, Tarptautinės darbo organizacijos, NATO, ESBO, Pasaulio prekybos organizacijos, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos ir kitų) narė.
1243