tarptautinė privatinė teisė
tarptautnė privãtinė téisė, kolzinė téisė, tarptautinio pobūdžio (turi užsienio elementą) civilinius santykius (t. p. ir civilinius procesinius) reguliuojančių normų visuma. Užsienio elementas yra, jei vienas santykio subjektų – užsienio asmuo (pvz., užsienio valstybės pilietis arba joje registruotas juridinis asmuo), santykio objektas yra užsienyje (pvz., užsienio valstybėje perkamas ar parduodamas daiktas), jei juridinis faktas, dėl kurio atsirado, pasikeitė ar baigėsi teisinis santykis, įvyko ar buvo atliktas užsienio valstybėje (pvz., užsienio valstybėje padaryta turtinė žala), užsienio valstybėje priimtas civilinis procesinis dokumentas, pagal kurį turi būti atlikti oficialūs procesiniai veiksmai (pvz., teismo sprendimas, kurį prašoma įvykdyti), civilinės bylos procesiniai veiksmai, kuriuos būtina atlikti užsienio valstybėje (pvz., civilinėje byloje reikalingi įrodymai yra užsienio valstybėje ir turi būti surinkti), ir kita.
Tarptautinės privatinės teisės subjektai yra fiziniai asmenys (savo ar užsienio valstybės piliečiai, asmenys be pilietybės), juridiniai asmenys, valstybės (tarptautinės privatinės teisės normomis reguliuojami santykiai, kuriuose viena šalis yra valstybė, o kita – užsienio valstybės fizinis ar juridinis asmuo). Juridinio asmens civilinis teisinis statusas gali būti nustatomas pagal jo įsteigimo (inkorporacijos doktrina), buveinės ar centrinės administracijos (sėslumo doktrina), verslo vietos teisę (eksploatacijos centro doktrina), pagal valstybės, kurioje gyvena ar veikia juridinio asmens steigėjai ar vadovai, teisę (kontrolės doktrina).
Pagal santykius reguliuojančią sritį tarptautinė privatinė teisė skirstoma į subjektų teisinės padėties, daiktinės, prievolių, intelektinės nuosavybės, šeimos, vaikų teisinės apsaugos, paveldėjimo, darbo, tarptautinio civilinio proceso teisės pošakius. Tarptautinės privatinės teisės reguliuojamas sritis t. p. galima skirstyti pagal reglamentuojamų ir sprendžiamų teisinių problemų pobūdį.
Tarptautinei privatinei teisei būdingi teisės reguliavimo metodai: kolizinis (kolizinėmis normomis nustatoma, kokios valstybės teisė sureguliuos santykį), kolizinis unifikacijos (siekiama sukurti bendras kolizines normas, principus), materialinis teisinis (reikiamas santykis sureguliuojamas tiesiogiai materialinėmis normomis, nustatant santykio subjektų konkrečias teises, pareigas ir kita), materialinių normų vienodinimo (sudaromos tarptautinės sutartys, kuriomis susitariančios valstybės įsipareigoja taikyti vienodas materialines normas, reguliuojančias privačius santykius).
Tarptautinės privatinės teisės pagrindiniai šaltiniai yra bendrieji teisės principai, tarptautinės sutartys, įstatymai, teismų ir arbitražų suformuoti precedentai, komerciniai papročiai (paprotinė teisė) ir teisės doktrina.
Tarptautinė privatinė teisė skiriasi nuo viešosios tarptautinės teisės (tarptautinė teisė) reguliavimo dalyku, subjektais ir jų padėtimi, šaltiniais, reguliavimo metodais, ginčų sprendimo būdais. Siekiant supaprastinti tarptautinės privatinės teisės taikymą ji kodifikuojama ir vienodinama, sukurtos pasaulinės specializuotos tarptautinės institucijos, pvz., Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencija (įkurta 1955, rengia tarptautines konvencijas, organizuoja seminarus ir konferencijas; Lietuva prisijungė 2001), Jungtinių Tautų Tarptautinės prekybos teisės komisija (įkurta 1966, vienodina komercinę teisę; Lietuva prisijungė 1995), Tarptautinis privatinės teisės vienodinimo institutas (įkurtas 1940, nagrinėja privatinės, daugiausia komercinės, teisės derinimo ir vienodinimo poreikius bei metodus; Lietuva prisijungė 2006), regioninės – Europos Sąjungos, Europos Tarybos, Afrikos verslo teisės derinimo organizacija (įkurta 1993), Amerikos valstybių organizacija. Tarptautinės privatinės teisės normos vienodinamos šalims pasirašant dvišales tarptautines sutartis dėl teisinės pagalbos civilinėse, komercinėse, šeimos ir kitose bylose.
Lietuvoje tarptautinė privatinė teisė nėra kodifikuota, jos normos įtvirtintos Civiliniame (2000, įsigaliojo 2001), Civilinio proceso (2002, įsigaliojo 2003), Darbo (2016, įsigaliojo 2017) kodeksuose, tarptautinėse sutartyse, kai kuriuose kituose įstatymuose.