tarptautnė sutarts, dviejų ar daugiau tarptautinės teisės subjektų susitarimas dėl savitarpio teisių ir pareigų.
Tarptautinės sutarties ypatumai
Tarptautinės teisės pagrindinis šaltinis, tarpvalstybinių santykių palaikymo svarbiausia forma. Tarptautinės sutarties pagrindą sudaro visuotinai pripažintas tarptautinės teisės principas pacta sunt servanda (lotynų kalba sutarčių reikia laikytis). 1969 Vienos konvencijoje dėl tarptautinių sutarčių teisės (taikoma valstybių sudarytoms sutartims; Lietuvoje įsigaliojo 1992) ir 1986 Vienos konvencijoje dėl sutarčių tarp valstybių ir tarptautinių organizacijų arba tarp tarptautinių organizacijų teisės nustatyti tarptautinės sutarties pagrindiniai požymiai: susitarimas turi būti sudarytas raštu, nesvarbu, kiek susitarimo dokumentų ir kokia jo rūšis (pvz., konvencija, paktas, protokolas, modus vivendi), susitarimui turi būti taikomos tarptautinės teisės normos, jame išreikštas sutarties šalių sutikimas įsipareigoti pagal jį. Tarptautinė sutartis skiriasi nuo tarptautinių tarpžinybinių susitarimų, kurie sukelia teisinius padarinius tik juos sudariusiai žinybai.
Tarptautinių sutarčių skirstymas
Pagal dalyvių skaičių tarptautinė sutartis gali būti dvišalė (įprastose kiekvienoje pusėje yra po vieną dalyvį, kitose – iš vienos pusės keli dalyviai, iš kitos – vienas ar keli), trišalė (dalyvauja trys šalys), daugiašalė (su ribotu arba neribotu dalyvių skaičiumi). Pagal objektą tarptautinė sutartis gali būti politinė (taikos, sąjungos, nepuolimo, dėl neutraliteto ir kita), ekonominė (bendrais finansiniais, prekybos, jūreivystės, taip pat mokėjimų, muitų klausimais ir kita), kultūriniais, mokslo ir kitais specialiais klausimais (reglamentuoja valstybių gyvenimo įvairias sritis), pagal teritorinį taikymą – regioninė (pvz., Europos Sąjungos) ir universalioji (pvz., NATO sutartis), pagal galiojimo laiką – terminuota ir neterminuota, pagal prisijungimo galimybes – atvira (gali prisijungti bet kuri valstybė) ir uždara (taikomos tik tam tikroms valstybėms, pvz., Europos Tarybos narėms). Gali būti ratifikuojamos ir neratifikuojamos tarptautinės sutartys.
Tarptautinės sutarties sudarymas, sudėtis, įsigaliojimas
Sudarymo procesą sudaro dvi stadijos: tarptautinės sutarties teksto patvirtinimas ir teksto autentiškumo nustatymas (tarptautinė sutartis parafuojama, pasirašoma, priimama tarptautinėje konferencijoje ar organizacijoje ir kita) ir valstybių sutikimas, kad tarptautinė sutartis taptų privaloma (ratifikuojama, tvirtinama, pasikeičiama ratifikavimo ar tvirtinimo raštais, ratifikavimo ar prisijungimo raštai deponuojami depozitarui). Tarptautinė sutartis dažniausiai susideda iš trijų dalių: preambulės (nurodomi sutarties tikslai, dalyviai, principai), pagrindinės dalies (dispozicijos; išdėstomos sutarties sąlygos), baigiamosios dalies (protokolinių straipsnių; nurodoma sutarties įsigaliojimo tvarka, ratifikavimo sąlyga, prisidėjimo prie tarptautinės sutarties galimybė). Kartais pridedami priedai (pvz., žemėlapiai, schemos). Sudarant daugiašalę tarptautinę sutartį numatomas jos saugotojas. Tarptautinė sutartis laikoma sudaryta, kai valstybė sutinka būti ja įpareigota. Iki tarptautinės sutarties įsigaliojimo valstybė turi susilaikyti nuo veiksmų ir neveikimo, kuriuo galėtų būti pažeistas tarptautinės sutarties objektas ar tikslas. Tarptautinės sutarties įsigaliojimas gali skirtis nuo jos įsigaliojimo konkrečiai valstybei dalyvei. Visos tarptautinės sutartys skelbiamos viešai, dažniausiai galioja visai sutarties šalies teritorijai. Galiojimas gali būti sustabdytas ar nutrauktas sutartyje numatyta tvarka (denonsavimas) arba 1969 Vienos konvencijoje nustatytais pagrindais (pvz., dėl esminio tarptautinės sutarties pažeidimo, aplinkybių pasikeitimo). Tarptautinė sutartis gali būti skelbiama negaliojančia (pvz., esant klaidai, apgaulei, valstybės atstovo papirkimui). Skiriami tarptautinės sutarties absoliutaus negaliojimo (kai nėra jokių sąlygų, leidžiančių sutarčiai galioti atsiradus vienam iš pagrindų) ir sąlyginio negaliojimo (kai galima ginčyti sutarties negaliojimo pagrindą) atvejai.
Tarptautinės sutarties atsiradimas
Tarptautinė sutartis yra vienas seniausių tarptautinės teisės institutų. Pavienių fragmentų būta prieš apie 5000 metų. Rašytinės tarptautinės sutartys atsirado apie 3000 prieš Kristų. Seniausia žinoma yra Akado karaliaus Naramsino sutartis (2200 prieš Kristų sudaryta su Elamo kunigaikščiais). 1973–75 kasinėjant apie 3000 prieš Kristų egzistavusio Eblos miesto griuvėsius Šiaurės Sirijoje rasti dar 3 iki tol nežinomų sutarčių tekstai. Tarptautinės sutartys visais raidos etapais glaudžiai susijusios su tarptautinių santykių raida ir įtvirtina tuometinę jų būseną tarp valstybių.
Lietuvos tarptautinės sutartys
Lietuva 1920–40 sudarė daugiau kaip 200 dvišalių ir daugiau kaip 20 daugiašalių tarptautinių sutarčių (1939 galiojo apie 95 % šių sutarčių: jei jų galiojimas nepasibaigęs ir aktualus – galioja ir atkūrus nepriklausomybę). SSRS okupacijos metais LSSR vardu sudarytos tarptautinės sutartys Lietuvai nėra galiojančios, nes tarp šių subjektų nėra teisių perėmimo. Atkūrus nepriklausomybę tarptautines sutartis reglamentuoja Konstitucija (1992), Tarptautinių sutarčių įstatymas (1999) ir kiti teisės aktai. Tarptautinės sutartys atsižvelgiant į jų turinį ir pobūdį turi būti ratifikuojamos Seimo ar tvirtinamos Vyriausybės. 1990–2017 pradžioje sudaryta daugiau kaip 1100 tarptautinių sutarčių su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis; svarbiausios – stojimo į Jungtines Tautas, Europos Sąjungą, NATO sutartys.
1243