tarptautinė teisė

tarptautnė téisė, viešóji tarptautnė téisė, jus gentium, tarptautinės teisės subjektų santykius reguliuojančių teisės normų ir principų sistema.

Pagrindiniai bruožai

Pagrindiniai šaltiniai – tarptautinės sutartys ir papročiai. Tarptautinė teisė turi kitokį nei nacionalinė teisė reguliuojamąjį dalyką (tarptautiniai santykiai), skirtingus subjektus, teisės normų garantavimo priemones, specifinių normų kūrimo procesą. Tarptautinės teisės sistema egzistuoja šalia nacionalinės ir Europos Sąjungos teisės sistemų. Visos 3 sistemos susijusios, todėl kyla jų įstatymų suderinimo problema.

Šakos, normos ir principai

Tarptautinės teisės sistemą sudaro šakos (tarptautinių sutarčių teisė, diplomatinė teisė, konsulinė teisė, humanitarinė teisė, tarptautinė jūrų teisė, oro teisė, kosmoso teisė, tarptautinė ekonominė teisė ir kita) ir normos, kurios nereglamentuoja valstybių viduje susiklostančių santykių, bet reguliuoja valstybių pripažinimą, jų teisių perėmimą, nustato tarptautinės teisės subjektų pagrindines teises. Visuotinai pripažinti tarptautinės teisės principai yra bendriausios privalomos (imperatyvinės) normos, vienas pagrindinių – nesikišimo principas – draudžia tiesiogiai ar netiesiogiai, individualiai ar kolektyviai kištis į valstybių vidaus reikalus, daryti poveikį valstybei kaip suverenui.

Tarptautinės teisės reguliuojamos sritys

Tarptautinės teisės reguliuojamų santykių mastas nuolat didėja – plečiasi tarptautinio bendradarbiavimo įvairiose srityse reguliavimas. Be bendradarbiavimo klasikinėse srityse (tarptautiniai, ekonominiai, finansiniai, socialiniai santykiai, aplinkos ir kultūros vertybių apsauga), bendradarbiaujama naudojant Pasaulinio vandenyno dugną, poliarines sritis, kosmosą. Aktualios sritys, reikalaujančios tarptautinio reguliavimo, 21 amžiaus pradžioje yra tarptautinio saugumo, branduolinės energijos, sveikatos, epidemijų prevencijos, nusiginklavimo, klimato kontrolės, informacijos elektroninių priemonių naudojimo klausimai. Šiose srityse, daugiausia padedant Jungtinėms Tautoms, parengta daug tarptautinių sutarčių.

Tarptautinės teisėtvarkos pagrindinės kūrėjos ir saugotojos, vadovaujantis valstybių suverenios lygybės principu, yra valstybės. Klausimai, kurie tradiciškai buvo laikomi nacionalinės teisės reguliavimo sritimi, valstybių susitarimu dažniausiai tampa ir tarptautinės teisės reguliavimo dalyku, pvz., žmogaus teisės ir jų apsauga. Tarptautinėje teisėje nėra tarptautinės institucijos, kurios pagrindinė funkcija būtų tarptautinė teisė normų kūrimas ir jų laikymosi garantijos: tarptautinės teisės normas kuria patys tarptautinės teisės subjektai – valstybės ir tarptautinės organizacijos. Normos atsiranda šių subjektų valios derinimo procese, kuris dažniausiai būna ilgas, reikalauja nemažai sąnaudų. Labai svarbi kuriant tarptautinės teisės universalias normas yra Jungtinių Tautų Tarptautinės teisės komisija (įkurta 1947). Jai dažniausiai pavedama parengti tarptautinių sutarčių projektus.

Nacionalinėje teisėje neretai išryškinamas prievartinis teisės normų garantavimo būdas. Tarptautinės teisės normos gali būti garantuojamos valstybių individualiai (valstybė kitos valstybės, pažeidusios tarptautinės teisės normas, atžvilgiu gali taikyti atsakomąsias priemones, pvz., retorsiją ar represaliją) ar kolektyviai (sankcijų taikymą nustato tarptautinės organizacijos, dažniausiai Jungtinių Tautų Saugumo Taryba).

Nepuolimo principas tarptautinėje teisėje

Daug problemų įgyvendinant tarptautinės teisės normas ir taikant sankcijas iškyla dėl nepuolimo principo realizavimo. Šis principas iš esmės pakeitė tarptautinės teisės pobūdį. Pasirašius Kelloggo‑Briand’o paktą (1928), draudžiantį karą kaip nacionalinės politikos ir tarptautinių ginčų sprendimo priemonę, Jungtinių Tautų Chartija (1945, Lietuvoje įsigaliojo 1991) nustatė, kad pagal tarptautinę teisę visi ginčai gali būti sprendžiami tik taikiomis priemonėmis. Po šių pakeitimų tarptautinė teisė laikoma taikos ir visuotinio saugumo teise. Jungtinių Tautų Chartija leidžia panaudoti ginkluotą jėgą tik Saugumo Tarybos sprendimu ir tik iškilus pavojui taikai ir saugumui ar siekiant apsiginti nuo agresoriaus.

Jungtinių Tautų Chartijos titulinis lapas, kuriame pavaizduotas ženklas tapo Jungtinių Tautų logotipu

Bendroji ir partikuliarinė tarptautinė teisė

Tarptautinė teisė skirstoma į bendrąją ir partikuliarinę. Bendrąją tarptautinę teisę sudaro universalios tarptautinės sutartys ir visuotinai pripažinti tarptautinės teisės principai bei normos, partikuliarinę – dviejų ar kelių valstybių arba tam tikro regiono valstybių tarptautinės sutartys. Pvz., bendrosios tarptautinės teisės šaltiniu žmogaus teisių srityje laikomas Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas (1966, Lietuvoje įsigaliojo 1992; vienija beveik visas Jungtinių Tautų valstybes nares), partikuliarinės tarptautinės teisės – Europos žmogaus teisių konvencija (1950, Lietuvoje įsigaliojo 1995; vienija 47 Europos Tarybos nares). Tarptautinė teisė skiriasi nuo tarptautinės privatinės teisės, kuri reguliuoja pavienių valstybių privatinės teisės subjektų – užsienio piliečių ar juridinių asmenų – turtinius santykius.

Tarptautinės teisės raida

Tarptautinė teisė, kaip tarpvalstybinių santykių privalomų normų sistema, atsirado antikos laikais. Senovės tarptautinė teisė buvo laikino pobūdžio, plėtojosi tam tikruose tarptautinio gyvenimo centruose (Egipte, Graikijoje, Indijoje, Romoje). Feodaliniu laikotarpiu atsirado naujų tarptautinės teisės centrų (Kijevo Rusia, kalifatai, italų miestai‑valstybės). Jie paveikė kai kurių teisės institutų (pvz., diplomatinės teisės, sutarčių teisės) raidą. 17 amžiuje olandų teisininkas H. Grotius sukūrė pagrindus klasikinei tarptautinei teisei, kuri taikyta iki Jungtinių Tautų įkūrimo (1945). Klasikinė tarptautinė teisė leido ginčus spręsti ginkluotomis priemonėmis, pripažino stipresniojo teisę, šiuolaikinė tarptautinė teisė tapo taikos ir saugumo, žmogaus teisių ir laisvių apsaugos garantu, bendradarbiavimo įvairiose srityse pagrindu.

Tarptautinės teisės dėstymas Lietuvoje

Lietuvoje iki Antrojo pasaulinio karo tarptautinės teisės studijos vyko daugiausia Vytauto Didžiojo universitete. Tarptautinės teisės plėtotei didelę reikšmę turėjo A. Jaščenko, D. Krivickas. SSRS okupacijos metais tarptautinės teisės klausimais daug rašė P. Kūris. Atkūrus nepriklausomybę tarptautinę teisę tyrinėja Laurynas Biekša, L. Jakulevičienė, D. Jočienė, S. Katuoka, V. Vadapalas, D. Žalimas, J. Žilinskas ir kiti.

777