tarptautnės garántijos, tarptautine sutartimi patvirtinami valstybių įsipareigojimai kitoms valstybėms, jų grupėms. Tarptautinių garantijų tikslas – saugumas, neutralumas, status quo išlaikymas, tarptautinių įsipareigojimų vykdymas ir kita. Pvz., 1815 Paryžiaus sutartimi Rusijos imperija, Didžioji Britanija, Prancūzija, Austrija, Prūsija ir Portugalija garantavo Šveicarijos neutralitetą, 1919 Versalio sutartis kaip tarptautinės garantijos priemonę numatė Reino zonos Vokietijoje okupaciją, 1939 Didžioji Britanija ir Prancūzija garantavo Lenkijai, kad kilus kariniam konfliktui jos suteiks Lenkijai visą įmanomą paramą, bet nesuteikė. Tarptautinė garantija dažnai yra papildoma sutartis prie kitos daugiašalės sutarties. Garantai dažniausiai būna didžiosios valstybės, kurios įsipareigoja ne tik saugoti status quo, bet ir imtis tam tikrų veiksmų tai padėčiai išlaikyti, pvz., konsultuotis, vykdyti tam tikras politines akcijas. Tarptautinės garantijos gali būti vienpusės (pvz., viena valstybė ekonominėje sutartyje laiduoja dėl paskolos), abipusės (pvz., sudaromos dvišalės sutartys dėl tarptautinių garantijų ir neutraliteto) arba kolektyvinės (garantai įsipareigoja veikti bendrai).
Tarptautinės garantijos atsirado antikoje ir viduriniais amžiais susiklosčius praktikai patvirtinti sutartis priesaika, kilmingais įkaitais, vertybėmis, teritorijos kontrole ir kitais būdais, garantuojančiais sutarties vykdymą.
73