tarptautinis situacionizmas

tarptautnis situacionzmas, menininkų avangardistų tarptautinis judėjimas. Atsirado 1957 Italijoje iš grupės CoBrA ir letrizmo judėjimo. Veikė iki 1972, daugiausia Paryžiuje, turėjo sekėjų daugelyje Europos šalių. Vieni žymiausių narių (ir pradininkai) – G. Debord’as, A. O. Jornas, Michèle Bernstein (g. 1932), Constantas (1920–2005), Giuseppe Pinot‑Gallizio (1902–64), Ralphas Rumney (1934–2002). Tarptautinio situacionizmo dalyviai tikėjo, kad meninė veikla yra politinis veiksmas; kad į kasdienę aplinką įsiskverbęs menas padės žmonėms suprasti juos supantį pasaulį ir skatins visuomenę keistis. Laikėsi strateginių idėjų: vadinamosios sumanytos situacijos (jas kurdami vylėsi apsaugoti meną nuo komercializacijos, galimybės paversti jį dar viena preke), vadinamosios psichogeografijos (miesto psichologinio poveikio gyventojams tyrimo), détournement (prancūziškai griovimas, iškraipymas; pasisavindami ir keisdami esamus kūrinius neigė senas, kūrė naujas idėjas). Tarptautinio situacionizmo kūryba rėmėsi dada principais, siejosi su siurrealizmu. Tarptautinio situacionizmo atstovai t. p. sukūrė filmų, pamfletų, organizavo parodų, leido žurnalus (1958–69 žurnalą Internationale Situationniste). Nuo 1962 jie užsiėmė daugiausia politikos teorija ir agitacija; sukūrė žaismingų lozungų kairiųjų pažiūrų politikams (Vartojimas – žmonių opiumas), pirmieji miesto viešosiose erdvėse pradėjo naudoti grafičių piešinius.

-situacionizmas