Tarptautnis valiùtos fòndas (angl. International Monetary Fund), specializuotoji Jungtinių Tautų finansų institucija pasaulinės finansų sistemos stabilumui palaikyti. Būstinė Vašingtone.
Veikla
Tarptautinio valiutos fondo svarbiausios funkcijos – skatinti tarptautinį bendradarbiavimą finansų srityje, tarptautinės prekybos plėtrą, garantuoti Tarptautinio valiutos fondo šalių narių valiutų kursų stabilumą, plėtoti valiutinių tarptautinių atsiskaitymų tarp šių šalių sistemą ir mažinti jų apribojimus, teikti šalims narėms trumpalaikes ir vidutinės trukmės (iki trejų–penkerių metų) paskolas užsienio valiuta mokėjimų balanso deficitui mažinti, teikti konsultacijas ir techninę paramą šalims skolininkėms, prižiūrėti jų vykdomą ekonominę ir finansinę politiką, kurti tarptautinės finansų statistikos standartus, rinkti ir skelbti jos duomenis. Yra 190 šalių narių (Lietuva narė nuo 1992 04 29), dirba apie 2500 darbuotojų iš 150 šalių (2023).
Tarptautinio valiutos fondo vėliava
Valdymo institucijos
Aukščiausioji institucija – Valdytojų taryba (kiekvienai šaliai atstovauja jos paskirtas valdytojas, dažniausiai finansų ministras ar centrinio banko vadovas, ir jo pavaduotojas). Valdytojų taryba renka vykdantįjį direktoratą (24 nariai) ir jo vadovą – vykdantįjį direktorių (penkerių metų laikotarpiui).
Fondo lėšos
Tarptautinio valiutos fondo būstinės pastatas Vašingtone
Tarptautinio valiutos fondo kapitalas sudaromas iš šalių narių įnašų pagal joms nustatytas kvotas, kurių dydį lemia šių šalių įtaka tarptautinėje ekonomikoje. Kiekviena šalis sumoka 75 % kvotos nacionaline valiuta ir 25 % – užsienio valiuta ar Tarptautinio valiutos fondo apskaitos vienetais – specialiosiomis skolinimosi teisėmis. Pagal šalių narių įnašų dydžius nustatomas jų balsų skaičius priimant Tarptautinio valiutos fondo sprendimus Valdytojų taryboje. Daugiausia įtakos Tarptautinio valiutos fondo veiklai turi Jungtinės Amerikos Valstijos (2018 turėjo 16,7 % balsų, galėjo vetuoti visus svarbiausius sprendimus, nes jiems priimti reikia 85 % balsų daugumos), Japonija, Vokietija, Didžioji Britanija, Prancūzija. Didžiąją dalį Tarptautinio valiutos fondo lėšų suteikia ekonomiškai stiprios šalys.
Paskolų teikimas
Paskolos teikiamos ekonominių sunkumų patiriančioms valstybėms: iki 25 % jų kvotos dydžio – be papildomų sąlygų, daugiau kaip 25 % – tik paskolą imančiai valstybei sutikus su Tarptautinio valiutos fondo pateiktomis sąlygomis ir rekomendacijomis mokėjimų balanso deficitui mažinti, pvz., garantuoti kapitalo judėjimo laisvę, liberalizuoti užsienio prekybos sąlygas, subalansuoti valstybės biudžetą, sumažinti valstybės socialines išlaidas, subsidijas verslui, įvykdyti valstybinių įmonių privatizaciją, nacionalinės valiutos devalvaciją, apriboti infliaciją ir darbo užmokesčio didėjimą. 2017 daugiausia iš Tarptautinio valiutos fondo buvo pasiskolinę Graikija, Ukraina, Portugalija ir Pakistanas.
Tarptautinio valiutos fondo politika Trečiojo pasaulio valstybių atžvilgiu dažnai kritikuojama, nes jo reikalavimai mažina skolininkių ekonominį savarankiškumą, didina jų priklausomybę nuo šalių kreditorių, socialinį nestabilumą.
Istorija
Tarptautinį valiutos fondą nuspręsta įkurti 1944 Bretton Woodso susitarimu, didžiausią įtaką Tarptautinio valiutos fondo koncepcijai turėjo J. M. Keynesas ir Jungtinių Amerikos Valstijų delegacijos vadovas Harry Dexteris White’as.
Tarptautinis valiutos fondas įkurtas 1945 12 27 (buvo 29 šalys narės), finansinę veiklą pradėjo 1947 03 01.
Iki 1971 (fiksuotų valiutų kursų sistemos sąlygomis) Tarptautinio valiutos fondo šalys narės, norėdamos pakeisti savo nacionalinės valiutos kursą, turėjo gauti Tarptautinio valiutos fondo sutikimą.
Vadovai
1
-IMF; -TVF