tarpùvaldis, interrègnumas (lot. interregnum), laikotarpis nuo monarchinės valstybės valdovo mirties iki kito valdovo vainikavimo. Paveldimosiose monarchijose tarpuvaldis dažniausia būna išmirus dinastijai, elekcinėse (valdovas renkamas) – po kiekvieno valdovo mirties.
Lenkijoje nuo 1374 per tarpuvaldžius valdžią turėdavo du vietininkai (Didžiojoje Lenkijoje ir Mažojoje Lenkijoje). Po Liublino unijos (1569), mirus Abiejų Tautų Respublikos bendram valdovui, bajorai susiorganizuodavo į generalinę konfederaciją ir paimdavo valdžią. Šiai aukščiausiajai valdžiai atstovaujančio Katalikų Bažnyčios primo (Gniezno arkivyskupo) pranešimas apie karaliaus mirtį būdavo tarpuvaldžio oficiali pradžia. Arkivyskupas vadovavo Abiejų Tautų Respublikos administracijai, rūpinosi valstybės saugumu, šaukdavo bendrus Abiejų Tautų Respublikos seimus: Konvokacinį seimą ir Elekcinį seimą.
Lietuvoje
Mirus Lietuvos didžiajam kunigaikščiui daugumą funkcijų nuo 15 a. pirmos pusės (iki tol sostas buvo paveldimas) vykdė Ponų Taryba. Ji rūpinosi valstybės saugumu, tvarkė kitus reikalus, rinko naują didįjį kunigaikštį. Nuo 16 a. pradžios ji jau šaukė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Seimą valdovui rinkti. Skyrė pareigūnus į vakantines urėdijas, įkeisdavo valstybinius dvarus, vykdė teisingumą, palaikė ryšius su užsienio valstybėmis. Per tarpuvaldį veikdavo vadinamieji kaptūriniai (laikinieji) teismai, būdavo šaukiami kaptūriniai seimeliai, nutraukdavo darbą Lietuvos Vyriausiasis Tribunolas (įsteigtas 1581).
1164