Tartèsas (gr. Tartēssos), senovės miestas prie Guadalquiviro upės žiočių (dabar Andalūzijoje, Pietų Ispanija).
Pirmą kartą paminėtas pirmo tūkstantmečio prieš Kristų viduryje Graikijos ir Artimųjų Rytų rašytiniuose šaltiniuose. Tiksli Tarteso vieta nežinoma, bet archeologiniai kasinėjimai parodė prie menamos Tarteso vietos gyvavus savitą kultūrą, finikiečių ir senovės graikų prekybos kolonijas. Tartesas buvo svarbus Viduržemio jūros pakrantėse gyvenančių tautų prekybos su Britanijos salos gyventojais ir bronzos bei alavo apdirbimo centras.
Tarteso gyventojai buvo valdomi karaliaus (pasak Herodoto, paskutinis – Argantonijus, valdęs 630–550 pr. Kr.), manoma, kalbėjo viena išnykusių paleoispaniškų kalbų, kuria 7–6 a. pr. Kr. parašyti pirmieji Iberijos pusiasalyje tekstai, t. p. išliko daug tartesiškų toponimų. Manoma, Tartesas ir su juo susijusi civilizacija žlugo graikams pralaimėjus kartaginiečiams Alalijos mūšį (apie 550–535 pr. Kr.) ir apleidus Pietų Ispaniją.