tarts, ortoèpija (gr. orthoepeia < orto…+ epos – šneka), bendrinės kalbos fonetinių normų ir taisyklių visuma. Tarties normos būdingos kiekvienam kalbiniam kolektyvui, pvz., tarmėms. Bendrinės kalbos tarties normos yra kodifikuotos, o tarmių – susiformavusios stichiškai, nekodifikuotos.
LIETUVIŲ bendrinės kalbos fonologinės sistemos ir tarties pamatas yra kauniškių tarmė. Svarbiausios ypatybės: ilgieji ir trumpieji balsiai skiriami kirčiuotuose ir nekirčiuotuose skiemenyse; minkštieji ir kietieji priebalsiai skiriamąją funkciją atlieka tik prieš užpakalinės eilės balsius; prieš minkštuosius priebalsius ir priešakinius balsius tariami minkštieji, o prieš kietuosius priebalsius ir žodžio gale – kietieji priebalsiai; priegaidės skiriamos kirčiuotuose balsiniuose ir dvigarsiniuose skiemenyse; kirtis yra laisvasis ir nėra tiesiogiai susijęs su skiemenų kiekybe ar galinio skiemens priegaide; dėl kirčio gali pailgėti tik žemutinio pakilimo balsiai [a], [e]; nekirčiuoti ilgieji balsiai lieka įtemptesni negu trumpieji. Tarties normos nusako ir kai kurių fonemų pozicinių variantų (alofonų) vartojimą, pvz., prieš [k], [g] reikia tarti gomurinius (liežuvio užpakalinius) fonemų /n/, /n’/ alofonus [ŋ], [ŋ’] (pvz., la[ŋ]gas, le[ŋ]kti).
Lietuvių bendrinės kalbos tarčiai neigiamą įtaką daro kitos kalbos: kirtis keliamas į ilguosius skiemenis, ilginami trumpieji kirčiuoti balsiai galūnėse, nepaisoma kietųjų ir minkštųjų priebalsių tarimo taisyklių. Tarties normos pažeidžiamos ir dėl rašybos nenuoseklumų bei tarmių tam tikrų ypatybių (kirčio atitraukimas, nekirčiuotų ilgųjų balsių trumpinimas ir kirčiuotų trumpųjų ilginimas negaliniuose skiemenyse, priegaidžių neskyrimas balsiniuose skiemenyse).
L: A. Pakerys, A. Pupkis Lietuvių bendrinė tartis: Plokštelių tekstai Vilnius 1992; A. Pakerys Lietuvių bendrinės kalbos fonetika Vilnius 2003.
905