Hondžio Tasuku (Tasuku Honjo, Tasuku Hòndžias) 1942 01 27Kioto, Japonijos gydytojas imunologas. Dr. (1975). Jungtinių Amerikos Valstijų nacionalinės mokslų akademijos užsienio bendradarbis (2001), Vokietijos gamtos mokslų akademijos Leopoldina (2003) ir Japonijos mokslų akademijos (2005) narys.
Išsilavinimas ir profesinė veikla
1966 baigė mediciną Kioto universitete. 1971–74 stažavo Jungtinių Amerikos Valstijų Carnegie institute Vašingtone ir Nacionalinės sveikatos institute Bethesdoje, Merilande, kur vėliau buvo kviestinis mokslo darbuotojas. 1975–79 dėstė Tokijo universitete, 1979–84 – Osakos universiteto medicinos institute, buvo Genetikos departamento vadovas, nuo 1984 – Kioto universitete; profesorius (1979). Nuo 2005 Kioto universiteto Imunologijos ir genominės medicinos katedros profesorius. Japonijos imunologų akademijos narys (1999–2000 prezidentas). Mokslinių tyrimų sritis – T ląstelių aktyvacijos mechanizmai, imuninę vėžio kontrolę veikiančių vaistų tyrimai.
Tasuku Hondžio
Mokslinė veikla
1992 imuninėse ląstelėse atrado baltymą ir ištyręs jo funkciją atskleidė, kad jis veikia kaip imuninės sistemos stabdys. T. Hondžio atradimu pagrįstos terapijos pasirodė labai veiksmingos kovojant su vėžiu. Prisidėjo prie mechanizmų ir baltymų, būtinų imuniniam atsakui reguliuoti, atradimo, jo darbas paskatino sukurti naujas imunoterapijos priemones vėžiui gydyti.
Išaiškino citokinų IL-4 ir IL-5 molekulių struktūrą, atrado aktyvavimo skatinamą citidino deaminazę (ang. activation-induced cytidine deaminase, AICDA, arba viengrandės DNR citozino deaminazę), svarbią B ląstelių funkcijai, M ir G klasės imunoglobulinų ekspresijai, ypač sergant kraujodaros sistemos navikinėmis ligomis. Išaiškino imunoglobulino klasės keitimo mechanizmą (klasių perjungimo rekombinaciją), kai B ląstelės perjungia savo antikūnų gamybą iš vieno antikūno tipo į kitą, priklausomai nuo antigeno rūšies.
1992 su kitais T ląstelių paviršiuje atrado baltymą, vadinamą užprogramuotu ląstelių mirties baltymu 1 (PD-1, angl. programmed cell death). Nustatė, kad PD-1 yra neigiamas imuninio atsako reguliatorius, jo trūkumas lemia į vilkligę panašių autoimuninių ligų raidą. 2000 pradžioje atrado, kad gyvūnų vėžio eksperimentiniuose modeliuose baltymo PD-1 slopinimas atkūrė T ląstelių gebėjimą susitelkti ir sunaikinti vėžines ląsteles. Tai paskatino sukurti antibaltymo PD-1 veikimu pagrįstas vėžio imunoterapijai skirtas medžiagas – nivolumabą ir pembrolizumabą, kurie buvo patvirtinti melanomai ir kitoms vėžio formoms gydyti.
Apdovanojimai
Imperatoriškasis Japonijos akademijos prizas (1996), R. Kocho prizas (2012), Japonijos kultūros ordinas (2013), Kioto premija, Kejo medicinos mokslo premija (abi 2016). Nobelio fiziologijos ir medicinos premija (su J. P. Allisonu, 2018).
1730