tatuiruotė

tatuiruõtė (pranc. tatouage, angl. tattoo < polineziečių k.), piešiniai ant žmogaus kūno, sukuriami į odos dermos sluoksnį įterpiant dažų. Pirminėse bendruomenėse tatuiruotė susijusi su jaunuolių iniciacija (ištvermės bandymas), manoma, saugo nuo piktųjų dvasių, rodo priklausomybę genčiai, socialinei grupei, yra brandos, statuso ženklas, puošmena. Tatuiruotės labiausiai paplitusios Pietryčių Azijoje, Pietų Amerikoje, Šiaurės Afrikoje, Okeanijoje, ypač Polinezijoje (čia tatuiruočių meistrai išmargina visą kūną sudėtingais, dažniausiai spalvotais, piešiniais). Tamsesnės odos tautoms vietoj tatuiruočių būdinga skarifikacija. Tatuiruotės buvo paplitusios ir ikikrikščioniškoje Europoje (rasta tatuiruotų neolito laikotarpio mumifikuotų palaikų, didelės tatuiruotės buvo būdingos skitams, piktams, sen.ovės Romoje tatuiruotės buvo karių, vergų identifikavimo priemonė). Europoje ir Šiaurės Amerikoje vėl ėmė plisti po 16–18 amžiaus jūrų kelionių į Pietryčių Aziją (dažniausiai tarp jūreivių; terminą tattaw pirmasis pavartojo Dž. Kukas 18 amžiaus antroje pusėje). 19 amžiaus pabaigoje tatuiruotės tapo madingos tarp aukščiausiųjų sluoksnių atstovų, didmiesčiuose įsikūrė tatuiruočių salonų. Nuo 20 amžiaus pradžios tatuiruotės tapo daugiausia nusikaltėlių, kalinių skiriamuoju, dažniausiai koduotu simboliniu, ženklu (išlieka ir 21 amžiaus pradžioje). Nacių Vokietijoje SS dalinių nariams buvo tatuiruojama kraujo grupė, koncentracijos stovyklų kaliniams – numeris. Nuo 20 amžiaus pabaigos tatuiruotės dažniausiai atlieka kūno puošybos, asmens saviraiškos funkciją.