kiaulių taukai
tauka, gyvūniniai riebalai. Skiriami paukščių (vištų, žąsų, ančių), žuvų, jūrinių žinduolių, kai kurių gyvulių (kiaulių, arklių, triušių), žvėrių taukai. Būna lydyti ir nelydyti. Kambario temperatūroje (15–20 °C) lydyti taukai yra tepios (kiaulių taukai), apyskystės (paukščių taukai) arba skystos (žuvų taukai) konsistencijos, baltos (kiaulių taukai) arba blyškiai gelsvos spalvos (paukščių taukai). Skystuosiuose taukuose yra daugiau nesočiųjų riebalų rūgščių. Lydosi 20–54 °C, stingsta keliais laipsniais žemesnėje temperatūroje. Trumpai laikomi žemesnėje negu 4 °C, ilgai (kelis mėnesius) žemesnėje negu –8 °C temperatūroje. Nuo oro deguonies, šviesos taukai oksiduojasi – apkarsta, mažėja nesočiųjų riebalų rūgščių, skyla vitaminas A ir E, kaupiasi toksinai. Vartojami maistui kaip priedas įvairiems patiekalams gaminti, maisto, chemijos, farmacijos, parfumerijos pramonėje, technikoje.
Lietuvoje
Taukai vartojami nuo seno. Nuo 16 a. pradžios dvarų inventoriuose minimi taukų kepalai, veikiausiai – taukinės. Iki 19 a. pabaigos–20 a. pradžios taukai dažniausiai buvo sūdomi, pridėjus prieskonių susukti į pilvaplėvę, kartais sugrūsti į skrandį paslegiami, parūkomi. 20 a. pirmoje pusėje taukai dažniausiai lydomi (Šiaurės ir Vakarų Aukštaitijoje – duonkepėse krosnyse moliniuose puoduose), laikomi mediniuose induose arba molinėse puodynėse. Vietoj sviesto buvo valgomi sūdyti (iki 20 a. pradžios), vėliau – lydyti žąstaukiai. Šiaurės Lietuvoje taukais buvo konservuojamos (apipilamos) dešros, kartais virta ar kepta mėsa.