taũpomoji skõlinamoji kasà, smulkiųjų kooperatinio kredito organizacijų rūšis, paplitusi Lietuvoje 19 a.–20 a. pirmoje pusėje.
Pirmosios taupomosios skolinamosios kasos pradėjo veikti 1830 Klaipėdoje ir 1842 (įkūrė I. K. Oginskis) Rietave. Kauno gubernijoje pirmoji taupomoji skolinamoji kasa įsteigta 1873.
1914 dabartinėje Lietuvos teritorijoje veikusios taupomosios skolinamosios kasos (daugiausia smulkiųjų ūkininkų) turėjo daugiau kaip 65 000 narių, sukaupė 6 mln. rublių indėlių ir išdavė 10 mln. rublių paskolų.
1922 pradėjo kurtis tarnautojų ir karininkų taupomosios skolinamosios kasos, kurių steigimo tikslas buvo palankesnėmis nei bankuose sąlygomis aprūpinti savo narius paskolomis (pirmiausia nekilnojamajam turtui įsigyti) ir skatinti taupymą. 1938 pradžioje veikė 47 tarnautojų taupomosios skolinamosios kasos (didžiausios – Žemės ūkio, Švietimo ministerijų ir Pašto tarnautojų), jos turėjo daugiau kaip 17 000 narių, kurių pajaus įnašas dažniausiai sudarė 2–5 % mėnesinės algos. Kai kurios tarnautojų taupomosios skolinamosios kasos vykdė ir jų narių socialinį draudimą.
1940 visos taupomosios skolinamosios kasos nacionalizuotos ir paverstos valstybinėmis taupomosiomis kasomis (kasa).