tautà, žmonių etninė kultūrinė bendrija, kurios narius dažniausiai sieja bendra kalba, religija, istorinė praeitis, ekonominis gyvenimas, gyvenamoji teritorija.
Primordializmo koncepcijos atstovai teigia, kad tauta yra nuo seno egzistuojantis, natūralus reiškinys, tautą vienija jos istorinė praeitis, kultūra ir iš kartos į kartą perduodamos tradicijos.
Konstruktyvizmo šalininkų nuomone, tauta yra žmonių kuriamas socialinis darinys (žmonės priklauso tai pačiai tautai, jei jie tai pripažįsta patys ir prisiima tam tikras teises bei įsipareigojimus).
Galima skirti tautą kaip naciją (terminas dažnai vartojamas ir kaip tautos sinonimas), ir tautą, kaip valstybės piliečių visumą. Tauta (modernioji tauta) kartais laikoma visuomenės raidos tarpine grandimi tarp genties ir nacijos.Tautos pradėjo kurtis gentinių sąjungų konsolidacijos laikotarpiu. Gentys maišėsi, ankstesnius kraujo giminystės ryšius keitė teritoriniai. Pirmosios tautos (senovės egiptiečių, senovės graikų) atsirado vergovės santvarkoje. Europoje tautos iš esmės susiformavo feodalizmo laikotarpiu, Afrikos ir Azijos šalyse – pasibaigus kolonializmui. Tautos dažniausiai susiformuoja iš kilme ir kalba artimų kelių genčių (pavyzdžiui, lenkų tauta – iš polianų, vyslėnų ir kitų vakarų slavų) arba iš įvairiakalbių genčių, kurios susimaišė vienoms nukariavus kitas (pavyzdžiui, prancūzų tauta – iš keltų, frankų, vestgotų, burgundų ir kitų). Stiprėjant tautos narių tarpusavio ryšiams vienos etninės dalies (gausesnės arba ekonomiškai stipresnės) kalba tampa bendra tautos kalba (kitos gentinės kalbos lieka kaip tarmės, o kartais visai išnyksta), klostosi teritorinis, kultūrinis, ekonominis bendrumas – kuriasi nacija.
Lietuvių tauta susiformavo iš bendra kilme, kalba, istorija ir teritorija susijusių baltų genčių grupės.