tautnė valstýbė, šalis, turinti suverenitetą, esanti tam tikroje etninėje teritorijoje ir išreiškianti gyventojų daugumą sudarančios tautos interesus. Tautinės valstybės gyventojus dažniausiai sieja bendra kultūra, istorinė tapatybė, kalba, religija, etniniai bruožai, tam tikra politinė sistema ir kita. Tautinės valstybės tautinėms mažumoms dažniausiai suteikia kultūrinę ar kitą autonomiją.
Tautinės valstybės pradėjo kurtis suirus Šventajai Romos imperijai (19 amžiaus pradžioje). Pirmosiomis tautinėmis valstybėmis laikomos Prancūzija ir Anglija, kurioms buvo būdinga tam tikra tautinė tapatybė, kalbinis ir kultūrinis homogeniškumas. 19 amžiaus pabaigoje tautinėmis valstybėmis tapo Italija, Vokietija. Kai kurios tautinės valstybės buvo sukurtos padedant išorės jėgoms (pvz., Čekoslovakija po Pirmojo pasaulinio karo, Pakistanas 1947). Daug tautinių valstybių susiformavo žlugus SSRS, t. p. Jugoslavijai, taikiai skilus Čekoslovakijai. 21 amžiaus pradžioje tautinė valstybė yra valstybių egzistavimo dažniausia forma, bet globalizacija naikina jų ekonominius, kultūrinius, politinius, socialinius, ideologinius ir kitus skirtumus.