tautnis judjimas, nacionãlinis judjimas, nacionãlinis atgimmas, tautnis atgimmas, tautoms atsirandant ar formuojantis kylantis judėjimas, kuriuo siekiama išsivaduoti iš tautinės priespaudos ir sudaryti sąlygas tautai plėtotis, gauti autonomiją ar sukurti savo valstybę.
Tautinis judėjimas yra naujųjų laikų reiškinys. Ankstesniais laikais tautiniai judėjimai kildavo retai, dažnai tik įsiplieskus konfliktams, nes žmonės labiau save siejo su religija, luomu. Vakarų Europoje tautinių judėjimų pradžia dažniausiai siejama su 1568–1648 vykusia olandų kova su Ispanija už savo valstybinį savarankiškumą ir 17–18 a. sustiprėjusia airių kova su Anglija. 16–17 a. Europos tautų judėjime ryškus religinis aspektas. Amerikos tautų išsivaduojamasis judėjimas įgavo antikolonijinį pobūdį. Jis virto Jungtinių Amerikos Valstijų (1775–83) ir Ispanijos kolonijų Lotynų Amerikoje (1810–26) nepriklausomybės karais, po kurių susikūrė daug nepriklausomų valstybių, pradėjo formuotis tautos. Itin didele tarptautine problema tautiniai judėjimai tapo 19 a., kai autonomijos ar savo valstybingumo pradėjo reikalauti Austrijos, Rusijos ir Osmanų imperijose gyvenančios pajungtos tautos, kurios sudarė gyventojų daugumą. Didžiausias buvo lenkų tautinis judėjimas, prasidėjęs 18 a. pabaigoje. Austrijoje, Prūsijoje ir Rusijoje lenkų gyvenamose žemėse įvyko 5 dideli sukilimai. Lenkų tautinis judėjimas labai paveikė lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių tautinį judėjimą tiek savo pavyzdžiu, tiek tiesiogiai per sulenkėjusius šių tautų bajorijos ir miestiečių sluoksnius įtraukdamas dalį vietos gyventojų. Pietryčių Europoje pirmosios išsivadavo ir sukūrė savo valstybes Osmanų imperijos tautos: graikai (1830), rumunai (1861), serbai (1878), bulgarai (1908), albanai (1912). Dėl sustiprėjusių tautinių prieštaravimų 1867 Austrijos valdantieji sluoksniai buvo priversti imperiją pertvarkyti į dualistinę Austrijos‑Vengrijos valstybę. Joje vengrai greta austrų faktiškai įgijo lygias teises. Dėl užsienio valstybių priešinimosi tik 1870–71 susikūrė Italijos ir Vokietijos valstybės.
I pasaulinis karas (1914–18) susilpnino ir sužlugdė Austrijos‑Vengrijos, Rusijos, Vokietijos, Osmanų imperijas; tai sudarė sąlygas 1918 susikurti estų, latvių, lietuvių, lenkų, pietų slavų ir kitų tautų valstybėms. Kaip atsakas į tautinius judėjimus kilo nacionalizmas, labiausiai paveikęs turkų, vokiečių tautas. Siekiant sukurti monoetnines valstybes Turkijoje, Vokietijoje buvo griebtasi prievartos, net genocido. Tautų suvereniteto idėja išplito ir Europos šalių kolonijose, kuriose tautiniai judėjimai iš dalies pakartojo Europos šalių patirtį. Po II pasaulinio karo (1939–45) Afrikoje, Azijoje ir Amerikoje iki 1980 susikūrė 81 nauja valstybė. 1990–91 dėl tautinių nesutarimų ir ūkio krizės žlugus Sovietų Sąjungai išsivadavo ir sukūrė (atkūrė) savo valstybes net 14 tautų (armėnai, azerbaidžaniečiai, baltarusiai, estai, gruzinai, kazachai, kirgizai, latviai, lietuviai, moldavai, tadžikai, turkmėnai, ukrainiečiai, uzbekai). Dėl tautinių prieštaravimų žlugusios Jugoslavijos vietoje 1991–2003 etniniu pagrindu susikūrė 7 valstybės (Bosnija ir Hercegovina, Juodkalnija, Kosovas, Kroatija, Makedonija, Serbija, Slovėnija), 1992 į 2 valstybes – Čekiją ir Slovakiją – skilo Čekoslovakija, 1993 į 3 savavaldžius regionus (Valoniją, Flandriją ir dvikalbį Briuselį) – Belgija. Nepaisant šių teigiamų permainų, tautiniai judėjimai nesiliauja. 20 a. pabaigos–21 a. pradžios įvykiai parodė, kad tautiniai judėjimai kyla, nors ir ne tokio masto kaip anksčiau. Kai kuriose Azijos ir Rytų Europos šalyse gyvenančios tautos (čečėnai, kurdai, tibetiečiai ir kiti) susiduria su problemomis, kurios Vakarų pasaulyje jau seniai išspręstos: nevienodas socialinis ekonominis išsivystymo lygis, negarantuotos politinės teisės, jokios autonomijos nebuvimas arba ribota autonomija. Tautinio judėjimo apraiškų yra net tose šalyse, kuriose tautų sugyvenimo klausimai jau seniai sėkmingai išspręsti, pvz., 20 a. pabaigoje Kanadoje paaštrėjo anglakalbių ir prancūzakalbių bendruomenių santykiai, Didžiojoje Britanijoje išryškėjo Škotijos, Ispanijoje – Katalonijos nepriklausomybės siekis. Tarptautinei bendrijai tai kelia dideles problemas ir rodo, kad net demokratinėse šalyse susiklosčiusios valdymo sistemos turi trūkumų, o valstybinės institucijos tautinėms problemoms spręsti neskiria pakankamai dėmesio. Apie lietuvių tautinį judėjimą – lietuvių tautinis judėjimas.