tautnis stlius, idėjinės ir kūrybinės tendencijos, išryškėjusios 19 a. pabaigos–20 a. pirmos pusės dailėje ir architektūroje. Susijęs su nacionalinės savimonės raida, buvo itin aktualus pavergtų ir nacionalinę nepriklausomybę išsikovojusių tautų, besikuriančių valstybių mene. Siekta išreikšti tautinę dvasią, sukurti savitą dailės stilių, atgaivinti senąsias menines tradicijas ir kūrybingai jas interpretuoti. Nuo 19 a. pabaigos plito Vidurio ir Rytų Europoje, Skandinavijoje, Rusijoje. Vaizduojamojoje dailėje propaguoti siužetai, iliustruojantys tautos istorijos įvykius, legendas, kaimo, miestelių kraštovaizdžius; kurti tautinės kultūros puoselėtojų portretai. Šio laikotarpio skiriama dvi pakraipos: simbolinė romantinė (nacionalinis romantizmas) ir buitinė realistinė. Kūrinių plastikoje pynėsi realizmo, art nouveau, postimpresionizmo raiškos priemonės, stilizuoti liaudies meno (dažniausiai ornamentikos) motyvai. Taikomojoje dailėje ir architektūroje bandyta derinti liaudies dirbinių ir architektūros formas bei dekorą (rusiškasis stilius, neorusiškasis stilius, Zakopanės stilius). Po I pasaulinio karo tautinio stiliaus idėjos veikė ne tik naujai susikūrusių Europos valstybių, bet ir Prancūzijos, Italijos, Vokietijos, Jungtinių Amerikos Valstijų dailę. Tuo laikotarpiu šias tendencijas atspindėjo neoklasicizmo, regionalizmo principai, jos patyrė ir art deco įtaką. 20 a. antroje pusėje subrendus nacionalinėms meninėms mokykloms, įsivyravus kosmopolitinėms modernistinės dailės nuostatoms tautinis stilius prarado aktualumą.
Tautinis stilius Lietuvoje
Lietuvoje 20 a. pirmoje pusėje valstybės užsakymai skatino dailininkų kūrybą, o reprezentacijos ir propagandos poreikiai bei užsienio šalių įtaka formavo vyraujančias tautinio stiliaus tendencijas. Stiprėjo neotradicionalizmo atmainos, siekta kurti dailės nacionalinį stilių – joje vyravo istorinės temos, buvo naudojama valstybinė ir nacionalinė simbolika, tautodailės ornamentai (M. K. Čiurlionio, A. Galdiko, P. Rimšos, K. Šimonio kūriniai). Grafikoje tautodailės paveldą kūrybingai taikė P. Augius (Augustinavičius) ir V. Petravičius. Architektūroje tautinis stilius reiškėsi taikant tautodailės ir liaudies architektūros formas (kooperatyvo Tulpė gyvenamasis namas Kaune, 1925, architektas A. Macijauskas, Švč. Mergelės Marijos Angeliškosios bažnyčia Kyburiuose, Pasvalio rajono savivaldybė, 1927, architektas V. Landsbergis‑Žemkalnis). Barokas laikytas lietuviškosios architektūros savastimi, jos interpretacijose naudoti stilizuoto tautodailės dekoro elementai būdinga Valstybės teatro rūmų (dabar Kauno muzikinis teatras, architektas J. Golinevičius) rekonstrukcijai, bendrovės Ragutis pastatui Kaune (abu 1925, architektai V. Dubeneckis, M. Songaila). 3 dešimtmetyje statytų modernizmo pastatų interjerams t. p. siekta suteikti tautinio stiliaus bruožų (Kauno centrinio pašto rūmų, 1932, architektas F. Vizbaras, Karininkų ramovės, 1937, architektai S. Kudokas, K. Krikščiukaitis, Prekybos, pramonės ir amatų rūmų, 1938, architektas V. Landsbergis‑Žemkalnis; visi Kaune). Valstybės remiamas tautinis stilius labiausiai suklestėjo monumentaliojoje ir dekoratyvinėje dailėje. Reprezentaciniams interjerams ir Lietuvos paviljonams pasaulinėse parodose tautinio stiliaus kūrinių sukūrė G. Bagdonavičius, M. Dobužinskis, A. Galdikas, A. Gudaitis, P. Kalpokas, J. Mikėnas, J. Prapuolenis, B. Pundzius. Sovietinės okupacijos metais tautinio stiliaus paieškos buvo varžomos, dailininkai buvo priversti perimti socialistinio realizmo principus. Tautinis stilius atgimė 7 dešimtmečio dailėje: grafikoje reiškėsi sąlygiška ir metaforiška kompozicija, formos ekspresija, folkloro poetika (V. Jurkūno, A. Kučo, J. Kuzminskio, A. Makūnaitės, A. Skirutytės, A. Surgailienės, D. Tarabildienės kūriniai). Folkloro tradicijai modernesnę raišką suteikė R. V. Gibavičius, A. E. Steponavičius, B. Žilytė, A. Švažas, A. Tarabilda, V. Valius.
L: G. Jankevičiūtė Dailė ir valstybė: Dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918–1940 Kaunas 2003.