tautósaka, žodinė liaudies kūryba. Tautosaka skirstoma į dainuojamąją (daina, baladė, rauda), pasakojamąją (pasaka, padavimas, sakmė), trumpųjų pasakymų, arba smulkiąją (mįslė, patarlės ir priežodžiai), pagal sąsajas su apeigomis – apeiginę ir neapeiginę. Tautosakai būdinga temų, žanrų, poetinės raiškos priemonių įvairovė, nulemta funkcinės kūrinio paskirties, tautos socialinių, istorinių, geografinių gyvenimo sąlygų. Atsispindi tautos patirtis, pasaulėžiūra, daugelyje kūrinių nėra individualizuotų veikėjų, dažniausiai pabrėžiamas tam tikras bruožas (socialinis, moralinis), būdinga apibendrinti lyriniai išgyvenimai, idealizavimas, groteskas, humoras, sąsajos su liaudies muzika, šokiu, vaidyba, grožine literatūra. Dalis tautosakos žanrų nyksta (nebegyvuoja buityje), t. p. klostosi nauji (vadinamasis internetinis folkloras ir kita). Dar lietuvių tautosaka.
liaudies kūryba