Taũtvila, Taũtvilas ? 1263, lietuvių kunigaikštis. Veikiausiai Lietuvos valdovo Mindaugo brolio Dausprungo sūnus. Manoma, apie 1248 įsitvirtino Polocke. 1248 pabaigoje su broliu Edivydu ir dėde Vykintu, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Mindaugo pasiųsti, kariavo Smolensko žemės šiaurėje ir rytuose; prie Protvos upės (Okos intakas) sumušė Maskvos kunigaikščio Michailo Jaroslavičiaus Narsiojo kariuomenę, o prie Zubcovo buvo patys įveikti Suzdalės kunigaikščių (Suzdalės kunigaikštystė) kariuomenės. Kai Mindaugas užgrobė jų žemes ir ketino juos nužudyti, visi 3 kunigaikščiai 1249 pradžioje pabėgo pas Haličo kunigaikštį Danielių Haličietį (Tautvilos sesers vyrą) ir padėjo jam bei jo broliui Vasilkai organizuoti koaliciją prieš Mindaugą (susidarė Mindaugo priešininkų koalicija, 1248–54). Tautvila, kaip pretendentas į Lietuvos sostą, Rygoje 1250 buvo vyskupo Mikalojaus pakrikštytas. Mindaugui 1251 pradžioje priėmus krikštą ir iš dalies išardžius koaliciją (jį ėmė remti latvių ir estų žemes valdantis Livonijos ordinas), Tautvila su kitais sąjungininkais 1251 vasarą nepajėgė užimti Vorutos pilies (joje buvo įsitvirtinęs Mindaugas) ir pabėgo pas žemaičių kunigaikštį Vykintą. Pralaimėję Mindaugui, o 1253 mirus Vykintui, Tautvila su Edivydu grįžo pas Danielių Haličietį. 1255 Danieliui Haličiečiui susitaikius su Mindaugu, Tautvila pripažino jo vyresnybę, grįžo į Polocką kaip jo vasalas. Dėl Dauguvos, Dniepro ir Volgos aukštupių kovojo su Vladimiro–Suzdalės (Vladimiro–Suzdalės kunigaikštystė) ir Naugardo (Naugardo Respublika) kunigaikščiais. Kovoje dėl Lietuvos sosto Tautvila buvo nužudytas jau užgrobusio sostą (nužudžius karalių Mindaugą) savo pusbrolio Treniotos. Manoma, Tautvila turėjo sūnų Konstantiną, kuris valdė Vitebską, vėliau – Polocką.
683
415