Teatro rūmai

Teãtro rmai, 20 a. pirmos pusės architektūros paminklas Vilniuje; pirmasis specialiai teatrui suprojektuotas pastatas Vilniuje.

Architektūra

Teatro rūmai Vilniuje (1913, architektai V. Michnevičius, Aleksandras Parčevskis, vėliau restauruoti ir rekonstruoti; 1985–88 nuotrauka)

Pastatas moderno bruožų (stilizuoti motyvai turi sąsajų su Vilniaus ir Krokuvos senąja architektūra). Kompaktiško tūrio, stačiakampio plano su rizalitais pagrindiniame (pietrytiniame), galiniame (šiaurės vakarų) ir šoniniuose fasaduose, 3 aukštų su pusrūsiu ir mansarda, 4 aukštų scenos dėže. Stogas 2 pakopų valminis laužtinis, su pusapskritimiais ir vienšlaičiais stoglangiais, dengtas čerpėmis. Rūmai plytų mūro su gelžbetoninėmis perdangomis, tinkuoti, su tašytų akmenų cokoliu. Pagrindinis fasadas simetriškas, jo centre – prieangis, kurį sudaro pusapskričių arkų arkada (virš jo – terasa su baliustrada, restauruota 1984, 2000). Galinis fasadas nusklembtais kampais. Fasadą skaido įvairių dydžių langai ir nišos, arkučių frizai, virš karnizo įkomponuotas lenktas frontonas su langu, atikas. Šoninius ir galinį fasadą skaido įvairių dydžių stačiakampiai langai, cokolio langai – pusapskritės arkos formos.

Teatro rūmų Vilniuje žiūrovų salė (2021 nuotrauka)

Interjeras santūrus, svarbiausias jo elementas – didžioji laiptinė su marmuro laiptais (jų turėklai ir porankiai mediniai). Interjeras puoštas dekoratyvine tapyba (neišliko; dailininkas Edwardas Trojanowskis, 1873–1930). Beveik lygias dalis užima scena ir žiūrovų salė (parteris ir 2 balkonai II ir III aukšte; lubos dekoruotos lipdytiniu frizu, įrengtas kaukėmis ir krištolo kabučiais puoštas varinis sietynas). Administracinės ir tarnybinės patalpos išdėstytos abipus scenos.

Istorija

Po spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo Rusijos imperijoje panaikinimo (1904) ir Rusijos 1905–1907 revoliucijos Vilniuje atgimus lenkų teatro veiklai iškilo poreikis turėti atskirą teatro pastatą. Lenkų visuomenės veikėjų Hipolito Korwino‑Milewskio (1848–1932), Klementinos Potockaitės‑Tiškevičienės (1856–1921) iniciatyva 1911 įkurta komanditinė bendrovė Korwin-Milewski-Bohdanowicz-Zawadzki. Bendrovė netrukus įsigijo kelis sklypus Didžiosios Pohuliankos (dabar J. Basanavičiaus) gatvėje, tarp Kaukazo (dabar Mindaugo) ir Teatro gatvių, surengė architektūrinį konkursą Varšuvoje (jam vadovavo architektas Czesławas Przybylskis, 1880–1936). Konkursą laimėjo architektų V. Michnevičiaus ir Aleksandro Parčevskio (1884–?) projektavimo ir statybos biuro Architekt projektas – teatro pastatas su 800 vietų žiūrovų sale. 1912 04 17 įmūrytas pastato kertinis akmuo. Kilus konfliktui tarp užsakovų ir architektų, šie nusišalino, statybas prižiūrėjo architektas iš Varšuvos. 1912 11 uždengtas stogas, pradėti vidaus įrengimo darbai.

Lenkų teatro Vilniuje projektas (architektai V. Michnevičius, Aleksandras Parčevskis; mėnraščio Litwa i Ruś iliustracija, 1912 01)

1913 10 25 teatras atidarytas, buvo parodytas Lenkų teatro premjerinis spektaklis – Ludwiko Hieronimo Morstino Lelijos (režisierius Januszas Orlińskis, 1868–1917; prieš spektaklį orkestras dar atliko R. Wagnerio koncertinę uvertiūrą Polonia). 1914 09 teatre baigti interjero pertvarkymo darbai (inžinierius Lucjanas Kołuckis): scena priartinta prie žiūrovų, sumažintas ložių ir galerijų parapetų aukštis.

1917 09 18–22 teatro salėje posėdžiavo Lietuvių konferencija (100‑mečio proga 2017 09 19 prie teatro pasodintas J. Basanavičiaus ąžuolas).

1925 pagal architekto J. Kłoso projektą atliktas kapitalinis scenos remontas (ji praplatinta, išlyginta, scenos anga pažeminta, medinė scenos mechanizmo konstrukcija pakeista metaline), įrengtos apšvietimo kabinos, atnaujintos kėdės, elektros instaliacija, kanalizacijos ir vėdinimo sistemos. 1927 08 22 rūmus stačiusi komanditinė bendrovė juos perdavė Vilniaus miestui (su sąlyga, kad bus vaidinama lenkų kalba).

Lietuvių konferencija Vilniuje (pirmoje eilėje penktas iš kairės – J. Jablonskis, šeštas – A. Žmuidzinavičius, antroje eilėje šeštas iš dešinės – A. Stulginskis)

Lietuvai atgavus Vilnių Teatro rūmuose 1940–44 veikė Lietuvos valstybinis akademinis dramos teatras (1940–41 pavadinimu Vilniaus valstybės teatras, 1941–44 – Vilniaus miesto teatras). 1944 įgriuvus luboms teatras uždarytas remontui, 1947 remontas baigtas. 1948 iš Kauno atkeltas Lietuvos valstybinis operos ir baleto teatras (nuo 1954 Lietuvos valstybinis akademinis operos ir baleto teatras) pastate veikė iki 1974. Per remontą buvo išplėsta orkestro duobė, II aukšto balkone panaikinta 10 ložių, balkono centrinėje dalyje suprojektuota nomenklatūrinė ložė, rekonstruota fojė (ją perdengus suformuotos 2 atskiros patalpos pastato antrame ir trečiame aukšte), išardytas rytinis pandusas (statant pastatą rytinis ir vakarinis pandusai buvo įrengti vienkinkėms karietoms pakilti link prieangio arkados) pakeistas laiptais. 1945–50 prie šiaurinio fasado pristatytas priestatas, po 1959 – dar vienas. 1963 sukurti nauji baldai salei, rūbinei, bufetui (architektė Danguolė Čepienė).

Per 1974 rekonstrukciją (architektė Nijolė Kazakevičiūtė) III aukšto balkono galas atskirtas mūro pertvara, už jos įrengtos techninės patalpos. Po rūmų rekonstrukcijos pastate 1974–81 spektaklius vėl rodė Lietuvos valstybinis akademinis dramos teatras, 1981–85 – Lietuvos jaunimo teatras, vėliau – Lietuvių folkloro teatras (vadovai P. Mataitis ir D. Mataitienė).

1985 rūmai restauruoti ir iš dalies rekonstruoti (architektė Liucija Overlingienė): parterio gale įrengta apšvietimo, III aukšto balkono gale – garso aparatūros kabinos. 1986–2022 čia veikė Lietuvos rusų dramos teatras. 1989 pagrindinio fasado nišose pritvirtintos 4 bareljefinės gipso kaukės (perkeltos iš Lietuvos rusų dramos teatro pastato Jogailos gatvėje). Nuo 2022 09 Teatro rūmuose veikia Vilniaus senasis teatras.

L: G. Prancūzevičienė „Manevriniai“ teatro namai Vilniaus Pohuliankoje / Teatras 2000 nr. 1.

2271

Vilnius. Teatras Pohuliankoje (atvirukas, iki 1939, leidėjas Abraamas Fiałko, Varšuvos nacionalinė biblioteka)

Vilnius. Teatras Pohuliankoje (atvirukas, iki 1939, leidėjas Abraamas Fiałko, Varšuvos nacionalinė biblioteka)