teatrològija (teatras + gr. logos – mokslas), menotyros šaka, tirianti teatrą. Teatrologiją sudaro teatro teorija, teatro istorija ir teatro kritika. Teorija nagrinėja vaidybos, režisūros, dramaturgijos, scenografijos bendruosius dalykus, estetinius principus, istorija – teatro raidą, kritika analizuoja, interpretuoja ir vertina teatro spektaklius, išryškina svarbiausius jų bruožus. Teatrologija naudojasi istorijos, sociologijos, psichologijos ir kitų mokslų duomenimis, taiko humanitarinių mokslų metodus.
Teatrologijos pradmenų yra senovės Graikijos dramaturgo Aristofano, filosofo Platono veikaluose, filosofo Aristotelio veikale Poetika (4 a. pr. Kr.), romėnų poeto Horacijaus traktate Apie poezijos meną (23–14 pr. Kr.). 16 a. pabaigoje teatro istorijos ir teorijos veikalų parašyta Prancūzijoje, Anglijoje, Vokietijoje. 17 a. teatro istoriją ir teoriją pradėta tyrinėti sistemingiau, išleista pirmieji teatrologijos veikalai; R. Flecknoe (apie 1600–78?) parašė Anglijos (1664), S. Chappuzeau (1625–1701) – Prancūzijos (1674) teatro istoriją. Šviečiamojo amžiaus idėjomis buvo pagrįsti veikalai: F. Parfaict (1698–1753) ir C. Parfaict (1701–77) – Prancūzijos teatro istorija (15 t. 1734–49), 1761 parašyta B. Victoro (m. 1778), 1796 – W. Ch. Oultono (1770?–1820?) – Londono teatrų istorija, Chr. H. Schmido (1746–1800) – Vokietijos teatro chronologija (1775), Ch. Dibdino (1745–1814) – Anglijos teatro istorija (5 t. 1797–1800), D. E. Bakerio – teatro veikėjų biografijų žodynas (2 t. 1782). G. E. Lessingas veikale Laokoonas, arba Apie tapybos ir poezijos ribas (Laokoon oder Über die Grenzen der Malerei und Poesie 1766), recenzijų rinkinyje Hamburgo dramaturgija (Hamburgische Dramaturgie 2 t. 1767–69) kritikavo klasicistinį teatrą, teigė, kad kritikui nereikia taisyklių, jis pats gali nustatyti kūrinio pobūdį, jo poveikį. 18 a. antroje pusėje Šviečiamojo amžiaus kritines tendencijas Vokietijoje plėtojo Audros ir veržimosi sąjūdžio teoretikai J. G. Herderis, J. W. Goethe, F. Schilleris. Romantizmo laikotarpiu teatrą pradėta tirti pagal istorizmo principą (A. W. Schlegelio Apie dramos meną ir literatūrą / Über dramatische Kunst und Literatur 3 t. 1809–11); sistemingiau leista teatro periodika. 19 a. nemažai polemizuota dėl klasicistinio ir Renesanso epochos teatro vertinimo (Stendhalio Racine’as ir Shakespeare’as 2 t. 1823–25, V. Hugo dramos Cromwellis pratarmė, 1827). 19 a. antroje pusėje teatrologijos raidai įtakos turėjo kultūrinės istorinės mokyklos menotyroje pradininko H. A. Taine’o veikalas Meno filosofija (Philosophie de l’art 3 t. 1865–69). Remiantis istoriko J. Chr. Burckhardto (Šveicarija) pagrįstu istoriniu kultūriniu metodu Europos šalyse buvo parašyta nemažai teatro istorijos veikalų, monografijų apie teatro veikėjus, teatro kryptis; svarbesni: E. Ph. Devriento Vokiečių aktorinio meno istorija (Geschichte der deutschen Schauspielkunst 5 t. 1848–74), A. Royer (1803–75) Visuotinė teatro istorija (Histoire universelle du théâtre 4 t. 1869–70), F. G. Fleay Londono scenos istorijos kronika 1559–1642 (A Chronicle History of the London Stage 1559–1642 1890), F. Brunetière’o (1849–1906) Prancūzijos teatro epochos (1636–1850) (Époques du théâtre français / 1636–1850 2 t. 1891–92), G. Bapsto (1853–1921) Teatro istorijos apybraižos (Essai sur l’histoire du théâtre 1893). 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje veikalų apie simbolistinį ir konstruktyvistinį teatrą parašė teatro veikėjai G. Fuchsas (1868–1949, Vokietija), E. G. Craigas (Didžioji Britanija), rašytojas M. Maeterlinckas (Belgija).
19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje teatrologija tapo savarankiška menotyros šaka, ją imta dėstyti Bonos ir Leipcigo universitetuose. Nuo 20 a. pradžios dailėtyrininko H. Wölfflino (Šveicarija) taikytas formalusis metodas turėjo įtakos literatūros ir teatro istoriko M. Herrmanno (Vokietija) metodologinėms nuostatoms. Remdamasis savo sukurtu vadinamuoju praėjusių epochų spektaklių rekonstrukcijos metodu jis tyrė vidurinių amžių ir Renesanso teatrą, pagal afišas, programas, pjesių tekstus rekonstravo vokiečių teatro istoriją (Viduramžių ir Renesanso vokiečių teatro istorijos tyrinėjimai / Forschungen zur deutschen Theatergeschichte des Mittelalters und der Renaissance 1914, išleista 1955); šis metodas turėjo daug įtakos B. Sruogos teatrologijos veikalams. 1923 M. Herrmanno iniciatyva Frydricho Vilhelmo universitete Berlyne buvo įsteigtas pirmasis Teatrologijos institutas. Teatrologijos, kaip mokslo klostymuisi, reikšmingi buvo A. Kutscherio (1878–1960), C. Niesseno (1890–1969; abu Vokietija), G. Coheno (1879–1958; Prancūzija) tyrinėjimai. Teatrologijos metodologijos plėtotei įtakos turėjo Prahos lingvistų būrelio (O. Zicho, 1879–1934, J. Mukařovský), rusų formaliosios mokyklos (P. Bogatyriovo, 1893–1971) atstovų veikalai struktūralizmo tematika. 20 a. 3 dešimtmečio pradžioje Rusijoje susiklostė vadinamoji Leningrado mokykla (vadovas A. Gvozdevas, S. Mokulskis, 1896–1960, A. Piotrovskis, 1898–1937; naudota rekonstrukcijos ir lyginamosios teatrologijos metodai) ir Maskvos teatrologų kryptis (vadovas N. Efrosas, 1867–1923, P. Markovas, V. Sachnovskis, 1886–1945). 20 a. antros pusės teatrologijos raidai įtakos turėjo postmodernizmas (R. Barthes’o, J. Derrida, M. Foucault, J. M. É. Lacano veikalai). Reikšmingų veikalų teatro istorijos, teatro krypčių, vaidybos ir režisūros teorijos klausimais parašė P. Brookas, Ph. Hartnollis (1906–97), A. Nicollis (1894–1976; Didžioji Britanija), P. Pavis (g. 1947; Prancūzija), O. Eberle (1902–56), H. Kindermannas (1894–1985), G. Knudsenas (1886–1971; visi Vokietija), J. Gregoras (1888–1960, Austrija), E. R. Bentley (1916–2020), R. S. Brusteinas (g. 1927), J. W. Gassneris (1903–67), F. Fergussonas (1904–86), J. H. Lawsonas (1894–1977; visi Jungtinės Amerikos Valstijos), S. D’Amico (1887–1955; Italija), H. Jurkowskis (1927–2016), J. Kottas, Z. Raszewskis (1925–92), L. Schilleris (visi Lenkija), B. Alpersas (1894–1974), A. Anikstas (1910–88), G. Bojadžijevas (1909–74), A. Dživelegovas (1875–1952), K. Rudnickis, V. Siliūnas (g. 1938), J. Slonimskis (1902–78), A. Smelianskis (g. 1942), B. Zingermanas (1928–2000; visi Rusija).
Svarbiausi periodiniai teatrologijos leidiniai: Drama (1919–89), Theatre World (nuo 1925), New Theatre Quarterly (nuo 1985; visi Didžioji Britanija), Teatr (nuo 1933), Teatral′naja žizn′ (nuo 1958), Peterburgskij teatral'nyj žurnal (nuo 1992, visi Rusija), Theater der Zeit (nuo 1946), Theater heute (nuo 1960; abu Vokietija), Teatr (nuo 1946), Pamiętnik Teatralny (nuo 1952), Dialog (nuo 1956), Notatnik Teatralny (nuo 1991), Didaskalia. Gazeta Teatralna (nuo 1993; visi Lenkija), Sipario (nuo 1946, Italija), Theatre Journal (nuo 1949), TDR: The Drama Review (nuo 1956), Performing Arts Journal (nuo 1976; visi Jungtinės Amerikos Valstijos), Maske und Kothurn (nuo 1955, Austrija).
Apie teatrologiją Lietuvoje Lietuvos teatrologija.
L: Teatrinės minties pėdsakais / sud. A. Vengris 2 kn. Vilnius 1969–82; Modernus teatras / sud. R. Marcinkevičiūtė, G. Mareckaitė Vilnius 1995; H.‑T. Lehmann Postdraminis teatras Vilnius 2010; Istorija evropejskogo iskusstvoznanija: Ot antičnosti do konca XVIII veka Moskva 1963; Istorija evropejskogo iskusstvoznanija: Pervaja polovina XIX veka Moskva 1965; Istorija evropejskogo iskusstvoznanija: Vtoraja polovina XIX veka–načalo XX veka 2 kn. Moskva 1969; Nauka o teatre Leningrad 1975; Iz istoriji sovetskoj nauki o teatre: 20‑ye gody Moskva 1988.
1706