teigini lògika, logikos teorija, tyrinėjanti sudėtinių teiginių savybes ir loginius ryšius. Kitaip nei silogistikoje ir predikatų logikoje, teiginių logikoje paprastieji teiginiai laikomi neanalizuojamais, t. y. neskaidomais į juos sudarančius elementus (terminus ar propozicines funkcijas). Simbolinėje teiginių logikoje paprastieji teiginiai žymimi raidėmis (pavyzdžiui P, Q, R), o sudėtiniai teiginiai sudaromi iš paprastųjų, naudojant atitinkamais simboliais žymimus loginius operatorius: neigimą (netiesa, kad…), konjunkciją (…ir…), disjunkciją (…arba…), implikaciją (jei…, tai…) ir ekvivalenciją (jei ir tik jei…, tai…). Operatorių, kurie yra teisingumo funkcijos, pagrindu galima išskirti logines tiesas – sudėtinius teiginius, kurie visada teisingi nepriklausomai nuo juos sudarančių paprastųjų teiginių loginių reikšmių (teisingumo ar klaidingumo). Dvireikšmė teiginių logika, užrašyta kaip aksiominė formali sistema, kartais vadinama teiginių skaičiavimu. Tokia sistema yra neprieštaringa (iš jos aksiomų neįmanoma deduktyviai išvesti prieštaraujančių teiginių) ir pilna (iš jos aksiomų įmanoma išvesti visas logines tiesas).
76