teiginỹs, sprendinỹs, viena pagrindinių logikos sąvokų, žyminti mąstymo formą, kuriai priskiriama loginė reikšmė – klasikinėje dvireikšmėje logikoje teisingumas arba klaidingumas, daugiareikšmėse logikose dar ir neapibrėžtumas, tikėtinumas, galimybė ar kita. Teiginiai naudojami kaip loginių samprotavimų elementai – prielaidos arba išvados. Teiginiai dažniausiai išreiškiami tiesioginiais sakiniais (klausiamiesiems ar liepiamiesiems sakiniams loginė reikšmė nepriskiriama). Kartais teiginiai tapatinami su juos išreiškiančiais sakiniais, bet teisingiau juos tapatinti su tam tikromis aplinkybėmis pavartoto sakinio prasme, nes tą patį teiginį galima išreikšti įvairiais sakiniais (įvairiomis kalbomis ar ta pačia kalba), bet tuo pačiu sakiniu, vartojamu įvairiomis aplinkybėmis, galima išreikšti nevienodus teiginius. Struktūriniu požiūriu teiginiai skirstomi į paprastuosius (neskaidomus į kitus teiginius kaip elementus) ir sudėtinius (sudarytus iš paprastų teiginių). Tradicinėje logikoje paprastieji teiginiai analizuojami skaidant juos į subjektą (loginį veiksnį) ir predikatą (loginį tarinį). Atsižvelgiant į subjektą, skiriami singuliariniai (apie vieną individą, pavyzdžiui, Sokratas yra žmogus) ir kategoriniai teiginiai (apie individų aibes, pavyzdžiui, Visi žmonės mirtingi). Moderniojoje logikoje vietoj subjekto predikato struktūros teiginio pagrindu laikoma vadinamoji propozicinė funkcija (pavyzdžiui, Fx reiškia, kad x turi savybę F), sudaryta iš individinio kintamojo ir jam priskiriamos savybės. Formalioji logika tyrinėja teiginių savybes ir loginius santykius, sąlygotus teiginių struktūrinių ypatumų. Silogistikoje tiriami kategorinių teiginių loginiai ryšiai. Teiginių logikoje tiriami sudėtinių teiginių loginiai ryšiai.
76