téisė, objèktinė téisė, objektyvióji téisė, teisės principų ir teisės normų sistema, nustatanti ir garantuojanti bendrą socialinę norminę tvarką.
Požymiai
Išreikšta teisės šaltiniuose, veikia teisės sistemoje. Būdingi požymiai: visuomeniškumas (reguliuoja visuomeninius santykius), normiškumas (nustato reguliuojamų visuomeninių santykių dalyvių teises ir pareigas), teisės normų pobūdis (būdinga tikslumas ir apibrėžtumas, nes teisės normos formuluojamos laikantis specialių reikalavimų, t. y. taikant teisinę techniką), bendrumas (reiškia teisės normos pakartotinio taikymo galimybę, t. y. teisės standartai gali būti taikomi kiekvieną kartą, kai atsiranda juose nurodytos sąlygos), sistemiškumas (teisė, kitaip nei kiti socialiniai reguliuotojai, reguliuoja žmonių elgesį ne kaip pavienės taisyklės, bet veikia kaip sudėtinga susijusių teisės sistemos elementų visuma), viešumas (teisė gali ir turi būti paskelbta visiems asmenims, nes teisė negali būti nevieša), objektyvumas (galima reikalauti tik tokio elgesio, kuris yra objektyviai įmanomas, t. p. turi objektyviai egzistuoti galimybė pažeisti teisę), efektyvumas (teisei būtinas bent minimalus visuomenės pritarimas), glaudaus ryšio su valstybe pobūdis (valstybė sukuria didžiąją dalį teisės normų ir yra įsipareigojusi garantuoti teisinių reikalavimų visuotinį laikymąsi), teisė negali prieštarauti visuomenės išpažįstamoms vertybėms.
Skirstymas
Skiriama nacionalinė (galioja vienoje valstybėje) ir tarptautinė (reguliuoja tarptautinius santykius) teisė. Visuomenės tradicijų ir kultūros, gyvensenos įvairovė lėmė, kad teisė įvairiose valstybėse skiriasi. Pagal istorines ištakas, teisės šaltinius, teisės sąvokas ir specifinį teisinį mąstymą yra kelios pasaulinės teisės sistemos (teisės tradicijos). Teisės tradicijos erdvė, dažniausiai apimanti kelias nacionalinės teisės sistemas, vienija panašių bruožų teises. Skiriamos bendrosios teisės, kontinentinės teisės (abi kartu sudaro Vakarų teisės tradiciją), islamo teisės, induistinės teisės, kinų ir japonų teisės, Afrikos ir Madagaskaro teisės tradicijos.
Vakarų teisės tradicija
Vakarų teisės tradicijai būdinga (palyginti su kitomis teisės tradicijomis) teisinių institutų sąlyginis atskyrimas nuo kitų tipų socialinių institutų – religijos, politikos, dorovės, papročių. Bendrosios teisės tradicija susiformavo Anglijoje kaip teisėjų kuriama teisė. Šioje tradicijoje teisės svarbiausias šaltinis yra teismo precedentas, t. p. svarbu paprotys ir tradicija. 20 a. dalis teisės buvo susisteminta suformuojant statutų teisę (išleidžiant teisės aktus). 21 a. pradžioje statutų teisės reikšmė didėja, precedentas nebetaikomas, jei statute nustatyta kitaip, t. p. susiaurėjo sritis, kurioje papročiai galėtų būti laikomi reikšmingu galiojančios teisės šaltiniu. Tradicijos reikšmė yra svarbesnė nei papročio (pvz., tradicija nustato, kad Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas renkamas iš partijos, turinčios Parlamente daugumą, narių, o karalius, formuodamas vyriausybę ir skirdamas ministrus, teikdamas karališkąjį pritarimą Parlamento aktams atsižvelgia į ministro pirmininko patarimus). Aiškinant teisės aktus bendrosios teisės tradicijoje nesiremiama istoriniu metodu. Teisės aktas laikomas nuasmenintu tekstu, turinčiu savarankišką lingvistinę reikšmę, nepriklausančią nuo jo kūrėjų minčių. Teisėjai remiasi ne teisės aktų rengimo medžiaga, bet precedentais, kurie interpretavo tą tekstą – įprasta manyti, kad kol nėra teisminio teisės aktų išaiškinimo, teisės aktams trūksta galios. Kontinentinės teisės tradicija susiformavo žemyninėje Europoje veikiama romėnų teisės recepcijos ir iki šiol modeliuojama pagal romėnų teisės sistemą (ji naudojasi romėnų teisės sąvokomis, svarbiausių nuostatų formuluotėmis). Šioje tradicijoje teisė atskirta nuo sakralinių normų, ji kuriama ne konkretiems, bet apibendrintiems atvejams, pirminis teisės šaltinis yra teisės aktai ir principai. Teisės aktų sistema kiekvienoje kontinentinės teisės tradicijos valstybėje turi hierarchinę struktūrą, kurios viršuje yra konstitucija ir konstituciniai įstatymai. Žemesnės teisinės galios yra paprastieji įstatymai, įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai. Federalinėse valstybėse šią hierarchiją papildo normos, apibrėžiančios federacijos narių teises ir federacinės teisės santykius. Papročio, kaip teisės šaltinio, reikšmė kontinentinės teisės tradicijoje nevienoda (jis gali veikti vietoj teisės akto, pvz., Ispanijoje, ar veikti kaip papildantis teisės aktą šaltinis, pvz., Lietuvoje), teisės šaltiniai t. p. yra precedentai bei teisės mokslo doktrina.
Kitos teisės tradicijos, doktrinos
Islamo teisės tradicijos pagrindas – islamo religija, jos teisės svarbiausias šaltinis Koranas. Islamo teisės tradicijoje svarbesnė ne teisių, o visa apimanti pareigų doktrina, reguliuojanti visas musulmonų gyvenimo sritis. Induistinė teisės tradicija nepripažįsta vakarietiškos individų teisinės lygybės idėjos, jai svarbūs kastų papročiai ir etiniai įsipareigojimai. Kitaip nei Vakarų teisės tradicija, kuri bendro gyvenimo klausimus, konfliktus pirmiausia reguliuoja teisės normomis, o susitarimai, dorovė, papročiai, religija tik ją papildo, Kinijoje ir Japonijoje teisė yra subsidiari, čia teisės laikoma neišvengiama blogybe, reikalinga tradicijų nesilaikantiems asmenims tramdyti. Afrikos ir Madagaskaro teisės tradicija t. p. remiasi tradicijomis ir papročiais. 21 a. pradžioje reiškiasi teisės tradicijų supanašėjimas, nes per tarptautinę teisę, grindžiamą Vakarų teise (daugiausia kontinentinės) tradicija, veikiamos nacionalinės teisės sistemos.
Pagal teisės aiškinimą skiriamos įvairios doktrinos: teisinio pozityvizmo, prigimtinės teisės teorijos, teisinio realizmo, teisinio pragmatizmo, teisinio interpretavimo.
L: Teisės teorijos įvadas Vilnius 22012.
579