teisjų nepriklausomùmas, principas, užtikrinantis, kad vykdydami teisingumą teisėjai tinkamai išspręstų kilusį ginčą dėl teisės, įgyvendintų konstitucinės asmens teisės į nešališką ir nepriklausomą teismą realumą. Būdinga teisėjo įgaliojimų trukmės, asmens neliečiamumo, socialinio (materialinio) pobūdžio garantijos. Neliečiamumo ir įgaliojimų trukmės garantija svarbi tuo, kad nepaisant politinių jėgų valdžioje teisėjas išlieka nepriklausomas, neturi taikytis prie galimos politinių jėgų kaitos, iš pareigų gali būti atleistas tik įstatymų nustatyta tvarka (pvz., baigiasi jo įgaliojimų laikas, sulaukia pensinio amžiaus, savo poelgiu pažemina teisėjo vardą, įsiteisėja jį apkaltinęs teismo nuosprendis). Teisėjas negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas, negali būti kitaip suvaržyta jo laisvė be tam įgaliojimus turinčių institucijų sutikimo (pvz., Lietuvoje pagal 1992 Konstituciją be Seimo, o tarp Seimo sesijų – be Prezidento sutikimo). Teisėjas privalo turėti ne tik profesinį pasirengimą, didelį autoritetą, bet ir būti materialiai nepriklausomas, todėl daugelio šalių įstatymais (Lietuvoje – 2008 Teisėjų atlyginimų įstatymas) pagal bendrus kriterijus atskirai nustatomas teisėjų atlyginimas, kuris, palyginti su valstybės tarnautojų, yra gerokai didesnis.
579