teisės mokslas

téisės mókslas, teistyra, jurisprudeñcija (lot. jurisprudentia), socialinių mokslų sritis, tirianti teisę ir teisinius reiškinius. Pagal tiriamų reiškinių turinį skiriamos teisės mokslo šakų grupės: bendrieji teoriniai ir istoriniai (teisės teorija, teisės istorija, politikos ir teisės teorijų istorija, teisės sociologija, teisės filosofija), šakiniai (administracinė, baudžiamoji, civilinė, darbo teisė ir kiti), reguliuojantys tarptautinius santykius, bendranacionalinius klausimus (tarptautinė teisė, Europos Sąjungos teisė), taikomieji (kriminalistika, teismo statistika ir kiti) mokslai. Skiriamos kelios pagrindinės analitinės kryptys. Pagal teisinio pozityvizmo doktriną (H. L. A. Hartas, H. Kelsenas) objektyvioji teisė yra tik teisėkūros būdu tikslingai sukurtų (ar pripažintų) principų ir normų (ar tik normų) sistema, kuri neturi būtinojo ryšio su dorove. Teisinio pozityvizmo pradininkai (J. Benthamas, J. Austinas) teigė, kad objektyvioji teisė yra tik suvereno nurodymai. Prigimtinės teisės teorijos doktrinoje (J. Finnisas, L. L. Fulleris ir kiti) objektyvioji teisė yra ne tik pozityvioji teisė, bet ir prigimtinė, kuri nėra priklausoma nuo tikslingo kūrimo ir veikia tik todėl, kad egzistuoja pats žmogus bei visuomenė. Tokia objektyvioji teisė visiškai nepriklauso nuo to, ar yra kokia nors įstatymų leidybos institucija. Ji egzistuoja kartu su žmonija taip, kaip egzistuoja žmogaus protas ar jausmai. Prigimtinės teisės doktrinoje dualistinis objektyviosios teisės supratimas reiškia, kad prigimtinė teisė yra ideali, ji yra modelis pozityviajai teisei kurti, teisė siejama su dorove. Teisinio realizmo doktrinoje (O. W. Holmesas) objektyvioji teisė nėra formali, ji praktiškai įgyvendinta, realiai veikianti, tai yra tai, ką nustato teismai. Teisinio pragmatizmo doktrinoje (R. A. Posneris) formaliai išreikšta objektyvioji teisė neatsiejama nuo visuomenės tikslų ir vertybių. Teisinio interpretavimo doktrinoje (R. Dworkinas) teisė yra tai, kas atskleidžiama aiškinimo procese. Teisės kritinės studijos pabrėžia, kad teisė yra dažniausiai prieštaringas reiškinys, kad ji turi būti analizuojama kaip dominuojančios socialinės grupės politinių tikslų išraiška. Teisės mokslo analitinės kryptys papildomos normatyvinėmis kryptimis, siekiančiomis atsakyti į klausimus, kokie yra teisės tikslai, jos galiojimo pagrindai ir kita. Pagal teisinį utilitarizmą teisė turi garantuoti didžiausią naudą didžiausiai asmenų grupei (J. Benthamas), deontologinė teisės doktrina pabrėžia įstatymų siekį saugoti asmens autonomiją, laisvę, teises (R. Dworkinas, I. Kantas).

Skiriamos teisės mokslo sritys: teisės ontologija (analizuoja teisės būtį, tai yra teisinio tyrimo objektus), teisės epistemologija (gnoseologija; tiria teisės pažinimo prigimtį ir principus, pažinimo ribas), teisės fenomenologija (daugiausia reikšmės teikia teisės, kaip fenomeno, glūdinčio teisinėje sąmonėje, esmės tyrimams; A. Reinachas). Teisės fenomenologijos atšaka laikoma teisės hermeneutika (teisės interpretavimo teorija), tirianti teisės tekstuose esančios teisės esmės atskleidimo galimybes (H.–G. Gadameris, M. Heideggeris, P. Ricœuras).

Vakarų teisės tradicijoje teisės mokslas atsirado senovės Romos laikais – teisės mokslas pradėjo plėtoti pretoriai, juos 3 amžiuje prieš Kristų pakeitė vadinamieji teisės prudentai (lotynų kalba prudens, kilmininko linksnis prudentis – protingas, išmintingas). Romėnų teisės recepcija paveikė ir teisės mokslą, nes 11 amžiuje romėnų teisė pradėta studijuoti universitetuose, buvo steigiami teisės fakultetai, jie tapo ne tik teisės studijų, bet ir teisės mokslo centrais (Vilniaus universiteto Teisės fakultetas įsteigtas 1645). Teisės mokslas yra labai svarbus kontinentinės teisės tradicijos valstybėse (ir Lietuvoje): tapti teisininku galima tik baigus teisės mokslo studijas, teisėju tampama tik turint universitetinį teisinį išsilavinimą, tai yra išstudijavus teisės mokslo pagrindines sritis (teisės teoriją, teisės istoriją, konstitucinę teisę ir kita).

Apie teisės mokslą Lietuvoje teisės mokslas Lietuvoje.

baudžiamojo proceso teisė; baudžiamoji teisė; darbo teisė; civilinis procesas; civilinė teisė

579