téisės nòrma, valstybės tiksliai suformuluota, formaliai apibrėžta, visiems privaloma bendro pobūdžio elgesio taisyklė, kuri objektyviai ir efektyviai reguliuoja visuomeninius santykius nustatydama tų santykių dalyvių teises ir pareigas. Formuluojama laikantis specialių reikalavimų (t. y. taikant teisinę techniką) – neturi kilti abejonių nustatant jos adresatą, taikymo sąlygas, joje įtvirtintą elgesio modelį ir pobūdį. Teisės normai būdinga bendrumas (reiškia teisės normos pakartotinio taikymo galimybę, t. y. kiekvieną kartą, kai atsiranda joje nurodytos sąlygos), sistemiškumas (teisės norma, kitaip nei kitos socialinės normos, reguliuoja žmonių elgesį ne kaip pavienės taisyklės, bet veikia kaip sudėtinga susijusių teisės sistemos elementų visuma), objektyvumas (galima reikalauti tik tokio elgesio, kuris yra objektyviai įmanomas, t. p. turi objektyviai egzistuoti galimybė pažeisti teisės normą), glaudus ryšys su valstybe (valstybė sukuria didžiąją dalį teisės normų ir yra įsipareigojusi garantuoti, kad jų būtų visuotinai laikomasi). Teisės normos gali ir turi būti paskelbtos viešai (teisė negali būti nevieša), būti efektyvios (t. y. visuomenė turi jas priimti). Teisės normos negali prieštarauti bendriesiems teisės principams, pamatinėms žmogaus teisėms ir visuomenės pripažintoms vertybėms.
Pagal teisinio reguliavimo objektą (šakinę teisės normų priklausomybę) skiriamos konstitucinės, civilinės, administracinės, baudžiamosios, civilinio proceso, baudžiamojo proceso, administracinio proceso, darbo, šeimos, tarptautinės, finansinės ir kitos teisės normos, pagal teisinę galią (teisinės galios mažėjimo tvarka) – konstitucinės, konstituciniuose, paprastuosiuose įstatymuose ir įstatymo įgyvendinamuosiuose teisės aktuose įtvirtintos teisės normos. Pagal formulavimo būdą teisės normos gali būti leidžiamosios (suformuluotas leidimas reguliuojamų santykių dalyviui savo nuožiūra atlikti tam tikrus veiksmus ar susilaikyti nuo jų atlikimo), įpareigojamosios (reikalauja atlikti tam tikrus veiksmus), draudžiamosios (reikalauja susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), nustatančios kompetenciją (nustato valstybės ar savivaldos institucijų, pareigūnų, juridinio asmens valdymo institucijų kompetenciją), definicinės (apibrėžia kitose teisės normose vartojamus terminus, nurodo apibrėžiamai sąvokai apibūdinti reikalingus požymius), kolizinės (nustato, kaip turi būti sprendžiama teisės normų kolizija), operatyvinės (padeda spręsti vidinius teisės sistemos funkcionavimo klausimus). Pagal išdėstytos elgesio taisyklės apibrėžtumą teisės normos yra absoliučiai (nurodo vieną konkrečią elgesio taisyklę, vieną privalomo elgesio modelį, nuo kurio reguliuojamų santykių subjektai negali nukrypti, negali jo keisti) ir santykinai (nenustato vieno konkretaus privalomo elgesio modelio) apibrėžtos. Pagal galiojimo laiką yra nuolatinės (neturi iš anksto numatyto galiojimo termino) ir laikinosios (galiojimas apribotas terminu arba tam tikromis sąlygomis), pagal galiojimo teritoriją – tarptautinės, galiojančios visoje valstybės teritorijoje, jos dalyje ir lokaliosios (galioja tik jas išleidusioje organizacijoje), pagal įgyvendinamas teisės funkcijas – reguliacinės (atlieka pirminį visuomeninių santykių sureguliavimą, jų dalyviams nustato teises ir pareigas) ir apsauginės (sudaro reguliacinių teisės normų apsaugos teisinį mechanizmą). Pagal reguliavimo mastą teisės normos gali būti bendrosios (reguliavimo sritis platesnė) ir specialiosios (reguliavimo sritis siauresnė), pagal taikomą teisinio reguliavimo metodą – imperatyviosios (leidžia reikalauti konkretaus teisinių santykių dalyvių elgesio) ir dispozityviosios (suteikia galimybę teisinių santykių subjektams veikti savo nuožiūra ir pasirinkti tinkamiausią elgesio variantą tose visuomeninio gyvenimo srityse, kuriose tiksliai ir išsamiai apibrėžti visus galimus teisėto elgesio variantus labai sunku ar neįmanoma).
579