téisės sociològija, teisės mokslo sritis, tyrinėjanti teisę, jos normas ir veiksmingumą, teisinius santykius ir su teise susijusius kitus socialinius reiškinius.
Paskirtis
Teisės sociologiniai tyrimai naudingi teisės normos suvokiamumui, įstatymų leidybos veiksmingumui gerinti. Jais naudojasi valstybės institucijos, teismai, analizuodami teisės taikymo problemas. Visuomenės, jos socialinių darinių egzistavimo dėsningumai, kultūros poveikis socialinėms (ir teisės) normoms, jų suvokimui, valstybės valdymo ir teisinių institucijų sandarai ir veiklai, tai yra požiūris į teisę, teisines institucijas ir teisės subjektus kaip tarpusavyje daugiapusiais ryšiais susijusius socialinius darinius, nusako socialinį požiūrį į teisę. Dažnai pabrėžiant šį aspektą teisės sociologija atskiriama nuo teisės kitų fundamentaliųjų mokslų (pvz., teisės teorijos, teisės filosofijos).
Raida
Teisės sociologija kaip savarankiškas mokslas susiformavo 20 amžiaus pradžioje, tam poveikio turėjo visuomenės ir jos grupių dėsningumų, raidos, pokyčių tyrimai, kurie 18 amžiaus pradžioje išsirutuliojo į savarankišką sociologijos mokslą. Teisės ir sociologijos tyrinėjimo objektai panašūs, todėl visuomenės raidos tyrimai, lėmę sociologijos mokslo susiformavimą, paskatino ir teisės mokslininkus susidomėti teisės ir visuomenės įvairiapusiu santykiu.
Teisės sociologija dažnai priešpriešinama teisinio pozityvizmo tradicijai. Teisės pozityvistinis supratimas (romanų–germanų teisės tradicijoje, kuriai priskirtina ir Lietuvos teisės tradicija, jis reiškė valstybės valdžios turėtojo subjektyvios valios reiškimą teisės norminiais aktais) nebeatitiko socialinių santykių ir teisės praktikos realijų. Siekis jį pakeisti laikomas teisės sociologijos mokslo susiformavimo viena pagrindinių priežasčių. Teisės sociologijos mokslo pradininkais laikomi É. Durkheimas ir M. Weberis, savo veikaluose tyrinėję teisės ir visuomenės ryšį. Leonas Petrażyckis (Lenkija) ir G. Tarde’as pabrėžė individų ryšius visuomenėje, tarpusavio poveikį ir teisę, kaip to poveikio išraišką. G. Gurvitchius skatino teisės supratimo nesieti išimtinai tik su valstybės sukurtomis ir prievarta palaikomomis normomis ir pabrėžė tas normas, kuriomis vadovaujasi socialinės grupės ir kurios svarbios tikrovėje. E. Ehrlichas 1913 veikale Pagrindiniai teisės sociologijos principai (Grundlegung der Soziologie des Rechts) iškėlė mintį apie vadinamąją gyvąją teisę, kuria visuomenė vadovaujasi socialiniuose santykiuose. Jis kvestionavo formaliosios (valstybės) teisės, kaip norminės sistemos, viršenybę socialinių normų atžvilgiu. Teisės sociologijos propaguojamas požiūris į teisę kaip nuo visos visuomenės raidos ir jos dėsningumų priklausantį reiškinį leido teisės taikymą, teisės taikytojus ir teisėkūrą vertinti iš sociokultūrinės perspektyvos, susieti šias kategorijas su visuomenėje vykstančiais procesais ir jas tirti. Kitaip nei teisinis pozityvizmas, tyrimuose įstatymų leidėjo valią atskyręs nuo jos išraiškos formos, sociologinis požiūris į teisę leidžia analizuoti bet kurią įstatymų leidėjų ar teisinių institucijų grupę ir teisėkūros ar teisės taikymo veiklą. Teisės sociologija leidžia plačiau ir lanksčiau suvokti teisės šaltinių sistemas ir hierarchiją.
Teisės sociologija Lietuvoje
Lietuvoje teisės sociologijos pradininkas P. Leonas (veikalai Teisės enciklopedijos paskaitos 1924, Sociologijos paskaitos, išleista 1939) valstybę laikė socialiniu institutu, tyrė žmogaus ir valstybės santykį, teisės veiksmingumą. M. P. Römeris tyrė visuomenės teisinės kultūros ir teisėtumo sąsajas, valstybę, kaip socialinį darinį su jam būdingais dėsningumais, ir teisę, susietą su valstybe socialiniais ryšiais. 2004 V. Šlapkauskas išleido vadovėlį Teisės sociologijos pagrindai.
2936