teisingùmas, justcija (lot. justitia – teisingumas), valstybinių teismo institucijų veikla įstatymų nustatyta tvarka nagrinėjant baudžiamąsias, civilines, administracines bei kitas bylas ir priimant tam tikrus procesinius sprendimus. Demokratinėje valstybėje teismas pripažįstamas žmogaus teisių ir laisvių apsaugos svarbiausiu garantu, todėl vykdydamas teisingumą turi vadovautis sisteminiu, tiksliniu teisės normų aiškinimu, atskleidžiančiu tikruosius įstatymų leidėjo ketinimus, užpildyti įstatymų spragas, išvengti neteisingų teisės normų taikymo, neapsiriboti vien teisėtumo vykdymu, remtis socialinio teisingumo, sąžiningumo, gerų įpročių (dorovės) principais.
Teismas vykdo teisingumą surengdamas teismo posėdį (laikydamasis žodiškumo, viešumo, tiesioginio dalyvavimo ir atstovavimo, teisminio nagrinėjimo dalyvių lygybės principų, garantuodamas teisiamojo teisę į gynybą iš esmės išnagrinėja bylą, išsamiai ir nešališkai ištiria visas jos aplinkybes) ir pasitarimų kambaryje priimdamas sprendimą arba rašytinio proceso tvarka (pvz., priimdamas teismo baudžiamąjį įsakymą).
Konstitucinį teisingumą vykdo konstitucinis teismas. Pirmosios instancijos teismo priimti sprendimai dėl teisės faktų gali būti peržiūrėti apeliacinės, dėl teisės taikymo – kasacinės instancijos teismuose.
Lietuvos Konstitucijoje (1992) nustatyta, kad teisingumą vykdo tik teismai. Teismų veiklą vykdant teisingumą reglamentuoja Civilinio proceso, Baudžiamojo proceso kodeksai (abu 2002, įsigaliojo 2003), Teismų įstatymas (1994, nauja redakcija 2002) ir kiti teisės aktai.