teismnė dvkova, Dievo teismo (ordalijų) viena rūšių, kai sunkiai išsprendžiamoje byloje, kurioje trūksta akivaizdžių įrodymų arba kai numato įstatymas, proceso šalių sutarimu teismo skiriama ginkluota kova. Dvikova buvo teisminis bandymas, kuriame formaliai vyrauja dieviškas pradas: tikėta, kad antgamtinės jėgos padės ginčą išspręsti teisingojo naudai. Teisminėje dvikovoje dalyvaudavo proceso šalys arba leista skirti atstovus, jei šalis (pvz., moteris) negalėjo kovoti. Nugalėtojas laimėdavo bylą.
Teisminės dvikovos pagrindinis bruožas – dvikova vyksta dėl teismo sprendimo (tuo ji skyrėsi nuo kraujo keršto papročio ir garbės dvikovos).
Teisminė dvikova labiausiai buvo paplitusi Anglijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Rusijoje. 13–14 a. Bažnyčia teismines dvikovas pradėjo drausti, bet kai kur išliko iki 18 amžiaus.
Lietuvoje teisminė dvikova buvo minima Magdeburgo teisėje.
2986