teismniai giñčai, teisminio nagrinėjimo dalyvių kalbos, sakomos tam tikra tvarka. Turi būti dalykiški, jiems vykstant draudžiama remtis aplinkybėmis, įrodymais, kurie nebuvo ištirti teismo posėdyje. Teismas negali apriboti teisminių ginčų trukmės, bet posėdžio pirmininkas gali nutraukti teisminius ginčus, jei jie nesusiję su nagrinėjama byla. Po teisminių ginčų kiekvienas byloje dalyvaujantis asmuo gali pasinaudoti replikos ir replikos teise.
Baudžiamajame procese teisminiai ginčai vyksta po įrodymų tyrimo. Proceso dalyviai apibendrina įrodymų tyrimo rezultatus, išdėsto samprotavimus dėl kaltinimo teisingumo, formuluoja ir pagrindžia savo reikalavimus bei pasiūlymus teismui, t. p. ginčija ir neigia procesinių priešininkų išvadas bei reikalavimus. Pirmiausia kalba prokuroras, po to nukentėjusysis ar jo atstovas, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas ar jų atstovai, paskutinis kalba gynėjas ar gynėjo neturintis kaltinamasis.
Civiliniame procese teisminiai ginčai vyksta pasibaigus bylos nagrinėjimui iš esmės. Byloje dalyvaujantys asmenys pateikia byloje esančių įrodymų vertinimą ir išdėsto savo nuomonę dėl to, kokį sprendimą teismas turėtų priimti. Pirmiausia kalba proceso šalys – ieškovas ir jo atsakovas, po to atsakovas ir jo atstovas, po šalių – savarankiškus reikalavimus pareiškę tretieji asmenys, po jų – savarankiškų reikalavimų nepareiškę tretieji asmenys.
Lietuvoje terminas teisminiai ginčai vartojamas Administracinių bylų teisenos įstatyme (1999, nauja redakcija 2001). Baudžiamojo proceso ir Civilinio proceso kodeksuose (2002, įsigaliojo 2003) teisminiai ginčai vadinami baigiamosiomis kalbomis.
baigiamoji kalba