tesmo medicinà, medicinos šaka, nagrinėjanti ir aiškinanti teismų praktikoje kylančius biologinius ir medicininius klausimus. Nagrinėja teismo medicinos ekspertizės teisinius pagrindus, sveikatos sutrikimų ir mirties dėl išorės veiksnių, gyvų asmenų, lavonų ir daiktinių įrodymų, tardymo ir bylos medžiagos medicinos ekspertizės problemas, medicinos ir farmacijos darbuotojų teises, pareigas ir nusikaltimus. Teismo medicinos duomenys padeda nagrinėti baudžiamųjų ir civilinių bylų faktus. Atliekamos mirusiųjų (mirties priežasties, mirties laiko, sužalojimų, jų padarymo priemonių, būdo ir laiko, sveikatos sutrikdymo masto, amžiaus nustatymas), gyvų asmenų (sužalojimų, jų padarymo priemonių, būdo ir laiko, sveikatos sutrikdymo masto nustatymas; lytinių būklių ekspertizės ir tyrimai – išžaginimų, tvirkinamųjų veiksmų, lyties, buvusio nėštumo, gimdymo, aborto; amžiaus, bendro darbingumo netekimo, sveikatos būklės nustatymas), deontologinės (diagnozės nustatymo, gydymo taktikos įvertinimas), toksikologinės (alkoholio, narkotinių, psichotropinių ir vaistinių medžiagų, nuodų, anglies monoksido nustatymas mirusiųjų ir gyvų asmenų kraujuje, biologinėse terpėse ir išskyrose, mirusiųjų vidaus organuose) ekspertizės. Nustatoma kraujo, spermos, seilių, prakaito, plaukų, kaulų ir ląstelių grupinė, regioninė, lytinė, rūšinė priklausomybė, atliekama DNR ekspertizė. Medicinos kriminalistikos ekspertizės tiria sužalojimus ir jų padarymo būdą, įrankius, intarpus pateiktuose objektuose, kaulų išbuvimo žemėje laiką ir kita.
Jau senovės Romoje, nagrinėjant teisme baudžiamąsias ir civilines bylas medicinos klausimus padėdavo aiškinti gydytojai. 44 pr. Kr. nužudyto Cezario lavonui tirti buvo pakviestas gydytojas Antistijus. Ilgainiui medikų kvietimas buvo įteisintas įstatymais. 6 a. Bizantijos imperatoriaus Justiniano kodeksas nurodo, ką gydytojas turi daryti teismo procese. 1247 Kinijoje išleistas pirmasis teismo medicinos vadovas. 1525 A. Düreris (1471–1528) išleido antropometrijos pavyzdžiais iliustruotą knygą. Europoje teismo medicina pradėjo plėtotis 1532 Karoliui V paskelbus kriminalinės teisės kodeksą, įpareigojantį teismus kviesti gydytojus. A. Paré (Prancūzija) sistemino teismo medicinos duomenis; 1562 jis Paryžiuje padarė pirmąjį lavono skrodimą teismo reikalams. Kai kurias teismo medicinos problemas tyrė ir apie jas rašė S. Pineau (1550–1619, Prancūzija) ir F. Fidele (1550–1630, Italija); pastarasis laikomas Europos tesimo medicinos pradininku. 1621–51 P. Zacchia (1584–1659, Italija) išleido 11 t. veikalą Teismo medicinos klausimai (Quaestiones medico-legales). 1663 T. Bartholinas (1616–1680, Danija) pasiūlė hidrostatinį plaučių ir žarnyno plaukimo vandenyje mėginį patikrinti, ar naujagimis gimė gyvas. Šį mėginį į teismo medicinos praktiką 1676 įdiegė K. Raygeris (Austrija) ir 1682 – J. Schreyeris (Vokietija). 1746 Chr. A. Eschenbachas (1712–88, Vokietija) veikale Teismo medicina (Medicina legalis) atskyrė tesimo mediciną nuo visuomenės higienos. 1773 C. W. Scheele (Švedija) išrado metodą arsenui lavonuose nustatyti, 1806 V. Rossas (Vokietija) sukūrė metodą nuodams nukentėjusiojo skrandžio sienelėje aptikti. 1813–15 M. B. Orfila (1787–1853, Prancūzija) išleido 2 t. veikalą apie nuodus Traktatas apie nuodus (Traité de poisons). 1832 S. Gromovas (1774–1856) išleido pirmąjį Rusijoje, 1838 A. T. Wistrandas (1807–66) – pirmąjį Švedijoje, 1860 J. J. Elwellas (1820–1900) – išsamų pirmąjį Jungtinėse Amerikos Valstijose teismo medicinos vadovėlį. 19 a. teismo medicina tapo pripažinta medicinos šaka. 1850 J. S. Stasas (1813–91, Belgija) aprašė alkaloidų išgavimo iš lavonų metodą. 1875–95 E. T. Kocheris (Šveicarija) išleido 3 t. traktatą apie šautines žaizdas. 1882 A. Bertillonas (Prancūzija) sukūrė antropometrinę sistemą individams identifikuoti. 1887 J. H. Girdneris (1856–1933, Jungtinės Amerikos Valstijos) sukūrė elektrinį instrumentą kulkoms kūne aptikti. 1891 J. Vucetichas (1858–1925, Argentina) pasiūlė naują visų pirštų atspaudų klasifikaciją, 1892 F. Galtonas (Didžioji Britanija) – daktiloskopijos metodą, 1985 A. Jeffreysas – DNR profiliavimo metodą tėvystei nustatyti. Medicinos ir teisės draugija įkurta 1867 Niujorke, 1868 – Paryžiuje, 1901 – Londone, 1913 – Turine. 1878 Paryžiuje įvyko pirmasis teismo medicinos tarptautinis kongresas.
Lietuvoje
Teismo medicinos ekspertizė minima I Lietuvos Statute (1529), nuostatai dėl smurto prieš asmenį nustatymo buvo išdėstyti ir II, III Lietuvos Statute (1566, 1588). Teismo medicinos ekspertizę darydavo pareigūnai (valstybės žygūnai, vėliau – šaukliai per įvykio vietos tyrimą apžiūrėdavo nukentėjusįjį arba mirusįjį). 1798 pradėti skirti apskričių ir miestų gydytojai, kurie be kitų įsipareigojimų turėjo daryti dar ir teismo medicinos ekspertizę. Vilniaus universiteto Medicinos fakultete teismo medicinos fragmentus 1781–87 dėstė S. L. Bizijas. 1787–1806 J. Lobenveinas pradėjo skaityti naują teismo medicinos kursą (laikomas teismo medicinos disciplinos pradininku). 1806–08 teismo mediciną dėstė B. Borsukas. 1808 Vilniaus universitete įsteigta Teismo medicinos katedra (iki 1820 vadovas J. Lobenveinas, 1820–24 – V. Pelikanas, 1824–42 – J. K. Berkmanas). Teismo medicinos klausimai nagrinėjami J. P. Franko veikale Visuotinės medicinos policijos sistema (System einer Vollständigen medizinischen Polizey 6 t. 1779–1819), J. Šimkevičiaus Veikale apie girtuokliavimą (Dzieło o pijaństwie, 1818), J. Lobenveinas iš teismo medicinos parašė apie 20 mokslo straipsnių. 1805 A. Sniadeckis aprašė smurtinės mirties atvejį ir mirusiojo gaivinimo būdų. S. Schillingas‑Siengalewiczius parašė Toksikologijos vadovėlį (Toksykologia, 1933–35). Lietuvos universitete pirmasis teismo mediciną pradėjo dėstyti V. Viršila, jis 1923–29 išleido pirmuosius vadovėlius lietuvių kalba Teismo medicina, Teismo medicininis mirusių kūnų ištyrimas. 1929 įkurta Teismo medicinos katedra Vytauto Didžiojo universitete; 1929–44 jai vadovavo K. Oželis (1930 sudarė Mediko-sanitarinių įstatymų, veikiančių Lietuvoje, rinkinį), 1945–51 – B. Minelga (įdiegė Widmarko metodą alkoholio kiekiui kraujuje nustatyti), 1951–89 – J. V. Nainys (atliko teismo osteologijos tyrimus). Prie katedros veikė teismo medicinos laboratorija, kur buvo daromi teismo medicinos cheminiai ir biologiniai tyrimai, gaminami serumai kraujo grupei nustatyti. Vilniaus universitete 1924–39 teismo mediciną dėstė ir katedrai vadovavo S. Schillingas‑Siengalewiczius, 1944–45 – S. Virkutis, 1946–47 – S. Pavilonis. 1947 Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Patologinės anatomijos ir teismo medicinos katedros sujungtos į vieną Patologinės anatomijos katedrą, kuriai iki 1959 vadovavo J. Rimšelis. 1961–87 teismo mediciną dėstė ir 1977–87 katedrai vadovavo J. Markulis. 1964–2000 teismo mediciną dėstė J. Pleskačiauskas, nuo 1988 dėsto ir A. Jasulaitis. Lietuvos teismo medikai tiria teismo medicinos istoriją, antropologiją ir osteologiją (A. Cėpla, A. A. Garmus, R. Jurevičius, J. Paliulis), medicinos deontologiją (A. Laužikas), teismo seksologiją (J. Pleskačiauskas). 1958 įkurta Teismo medikų ir kriminalistų draugija. Išleista vadovėlių Teismo medicina (J. Markulis, J. V. Nainys, 1969 21979; A. Garmus, A. Cėpla, E. Kurapka, 2000).
1991 atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Teismo medicinos tarnybai vadovavo Respublikinis teismo medicinos ekspertizės biuras. 1994 įkurtos dvi savarankiškos tarnybos – Sveikatos apsaugos ministerijos Teismo psichiatrijos centras ir Sveikatos apsaugos ministerijos Teismo medicinos centras. Pastarasis 1996 pertvarkytas į Valstybinę teisės medicinos tarnybą, 2001 – į Teismo medicinos institutą, 2003 – į Lietuvos teisės universiteto Teismo medicinos institutą (2008–11 vadovas A. R. Pauliukevičius), 2011 – į Valstybinę teismo medicinos tarnybą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (vadovas R. Raudys).