teism knỹgos, 15–18 a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rankraštinių knygų rūšis. Teismų knygas turėjo valstybės, savivaldžių bendruomenių (miestų, bažnyčių ir kitų) bei dvarų teismai. Į teismų knygas buvo įrašomi bylų nagrinėjimo eigos, teismo sprendimų ir kiti procesiniai dokumentai, teisiškai reikšmingi oficialūs ir privatūs dokumentai, žodiniai pareiškimai, sudarytos sutartys, žemės ir kiti turto inventoriai, testamentai ir kita. Tikslas – saugoti dokumentų turinį nuo klastojimo, iškraipymo ir praradimo, t. p. sudaryti sąlygas suinteresuotiems asmenims susipažinti su jais. Pareiškėjui sumokėjus nustatytą rinkliavą jo žodinio pareiškimo ar pateikto dokumento turinį ir rekvizitus (pareiškėjo, sutarties šalių ar kitų asmens duomenys, surašymo ar sudarymo vieta, data ir kita) teismo raštininkas įrašydavo į teismų knygas. Sudarant sandorį toks užrašas buvo prilygintas privalomai rašytinei formai (atitiko dabartinę notarinę sandorio formą). Pirmą kartą tokią galią užrašams teismų knygose suteikė išplėstinės redakcijos 1529 Pirmasis Lietuvos Statutas. Atvykęs į teismą suinteresuotas asmuo galėjo patikrinti sandorio ar kito dokumento buvimo faktą, perskaityti ar išklausyti jam balsu skaitomą užrašą, palyginti turimą dokumentą su įrašytuoju į teismų knygas, sumokėjęs nustatytą rinkliavą jis gaudavo teisinę galią turintį išrašą iš teismų knygų. Nuo 16 a. vidurio į apskričių teismų knygas buvo įrašomi išrinktiems deputatams (apskrities bajorijos atstovams Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ar Abiejų Tautų Respublikos Seime) bajorų duotos instrukcijos, deputatų atsivežti Seimo nutarimai, didžiojo kunigaikščio išleistos privilegijos, instrukcijos, apskričių seimelių nutarimai, kiti bendri valstybės ir vietos teisėkūros aktai. Apskričių teismų knygų tvarkymo, saugojimo, išrašų išdavimo ir galiojimo klausimus reglamentavo 1566 Antrasis Lietuvos Statutas ir 1588 Trečiasis Lietuvos Statutas. Teismų knygos buvo rašomos lotynų, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanceliarine slavų, lenkų ir vokiečių kalbomis. Knygose yra daug lietuviškų žodžių ir net ištisų tekstų (pvz., teismo priesaikų). Žinoma keliolika tūkstančių teismų knygų; dauguma jų surašyta Vilniuje.
1520