Teišònų sukilmas, Vietnamo valstiečių karas. Vyko 1771–1802. 18 a. 8 dešimtmetyje Vietnamą valdė Lė dinastijos imperatoriai, bet reali valdžia priklausė kunigaikščiams Činams (kontroliavo Tanglongą, dabartinį Hanojų, ir imperatoriaus dvarą) ir Ngujenams (rezidavo Huės mieste ir valdė Pietų Vietnamą). Tarpusavyje kariavusios kunigaikščių giminės 1673 pasirašė paliaubų sutartį. 1769 Ngujenams karuose su Khmerų imperija ir Siamo (dabar Tailandas) valstybe patyrus karinių nesėkmių, t. p. dėl didelių mokesčių ir korupcijos Tay Sono (Teišono) apylinkėse (Centrinis Vietnamas) 1771 prasidėjo sukilimas. Vienam sukilėlių lyderių Ngujen Hue paskelbus, kad sukilimo tikslas – suvienyti Vietnamą ir atkurti teisėtą Lė dinastijos imperatorių valdžią, pakeisti korumpuotus valdininkus ir perskirstyti žemę, sukilimas ėmė plėstis, Ngujenų kariuomenė buvo įveikta. 1773 sukilimo lyderiai sudarė karinę sąjungą su Činais, jie pasibaigus paliauboms atnaujino karo veiksmus prieš Ngujenų giminę.
1776 teišonų kariuomenei užėmus Gia Dinhą (dabar Ho Chi Minhas), Ngujenų giminė, išskyrus Ngujen Fuk Aną, žuvo. 1784 teišonai sumušė Ngujen Fuk Aną rėmusią Siamo valstybės, 1786 – buvusių sąjungininkų Činų kariuomenę, paskelbė atkuriantys imperatoriaus Lė Hien Tongo valdžią. 1786 jam atsisakius sosto, faktiniu Šiaurės Vietnamo valdytoju tapo Ngujen Hue. Suvienijus Vietnamą jis 1788 vedė Lė Hien Tongo dukterį, pasiskelbė Vietnamo imperatoriumi (1788–92 valdė Kuang Čungo vardu). 1789 prie Tanglongo nugalėjo į Vietnamą įsiveržusią Kinijos Čingų kariuomenę. 1792 mirus Kuang Čungui ir kilus kovai dėl valdžios, Pietų Vietname suaktyvėjo prancūzų remiamo Ngujen Fuk Ano vadovaujami feodalai. Iki 1802 teišonų sukilimas buvo nuslopintas, Ngujenas Fuk Anas tapo Vietnamo imperatorių Ngujenų dinastijos pradininku.