tekstlės medžiagótyra, mokslas, tiriantis tekstilės medžiagų sandarą, savybes ir kokybės vertinimo būdus. Tiriama pluoštinių medžiagų cheminė sandara, siūlų morfologinė (formos ir matmenų) struktūra, sukrumas ir gijų arba plaukelių padėtis juose, audinių ir megztinių medžiagų pynimas, tankis, užpildymas, paviršiaus charakteristikos, audinių metmenų ir ataudų išrangymo dydžiai, megztinių medžiagų kilpų forma, matmenys ir kita. Taikomi fizikiniai, cheminiai, matematiniai (ypač statistiniai) metodai.
Sistemingai tekstilės medžiagas tirti pradėta 18 a. Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje, Rusijoje. Sukonstruoti pirmieji siūlų tyrimo prietaisai, panaudotas mikroskopas pluoštų sandarai tirti. Lietuvoje tekstilės medžiagotyros pradininkas yra J. Indriūnas. 20 a. 4 dešimtmetyje jis tyrė vilnų nuovargį, nuo 20 a. vidurio – audinių ir megztinių medžiagų sandarą ir atsparumą dėvėjimuisi, sukūrė naujų cheminių pluoštų.