tektòninė dangà, šariãžas (pranc. charriage – antstūmis), didelis lėkštas tektoninis kūnas (alochtonas), atskirtas nuo pirminio pagrindo ir užstumtas ant gretimos Žemės plutos srities horizontaliuoju arba mažo polinkio paviršiumi. Storis nuo kelių šimtų metrų iki kelių kilometrų, horizontalaus persistūmimo amplitudė – nuo kelių iki dešimčių kilometrų. Susidaro vykstant kalnodarai įvairiame litosferos gylyje dėl didelio horizontalaus slėgio (suspaudžiančio, suraukšlėjančio ir išspaudžiančio uolienų sluoksnius) ir sunkio jėgos (verčiančios uolienų sluoksnių blokus slinkti žemyn).
Tektoninės dangos tipai: susiformavusi iš nuplėštos nuosėdinės dangos (Uralo, Apalačų, Uolinių ir kitų raukšlėkalnių išoriniai pakraščiai), iš nuosėdinės dangos ir žemyninės dalies (Alpės, Himalajai), iš vandenyninės Žemės plutos ir viršutinės mantijos sluoksnio (Uralas, Sajanai, Mažasis Kaukazas). Dar būna iš gulsčiųjų raukšlių (Peninų dangos Alpėse) arba iš suskilusių ir nuslinkusių viršutinių litosferos sluoksnių susidariusių tektoninių dangų.