telefòno ryšỹs, elektroninių ryšių rūšis – kalbinės informacijos perdavimas ir priėmimas ryšių kanalais. Telefono ryšys, kai kalbiniai signalai siunčiami laidine linija (laidais, kabeliais, šviesolaidžiu), vadinamas laidiniu, kai radijo bangomis – belaidžiu telefono ryšiu. Laidinis arba belaidis telefono ryšys tarp apibrėžtų fiksuotųjų punktų vadinamas fiksuotuoju, o tarp mobiliosios ir fiksuotosios stočių arba tarp mobiliųjų stočių – mobiliuoju telefono ryšiu. Būna fiksuotasis laidinis, fiksuotasis belaidis, fiksuotasis mišrusis (laidinis ir belaidis) telefono ryšys. Labai paplitęs mobilusis korinis telefono ryšys. Vis plačiau naudojamasi internetiniu ir mobiliuoju palydoviniu telefono ryšiu. Pagal abonentų buvimo vietą telefono ryšys skirstomas į vidinį (organizuojamas įstaigos ar organizacijos viduje), vietinį (telefono ryšys tarp miesto abonentų), tarpmiestinį (telefono ryšys tarp vienos šalies miestų abonentų), tarptautinį (telefono ryšys tarp skirtingose šalyse esančių abonentų). Telefono ryšio kanalais galima perduoti ne tik kalbinę informaciją, bet ir sudėtingesnius informacijos signalus (pvz., vaizdo), duomenis, palaikyti faksimilinį ryšį, organizuoti telekonferenciją ir kita. Telefono ryšys sudaromas automatiniu, pusiau automatiniu arba rankiniu būdu. Plačiausiai paplitęs automatinis telefono ryšys, kurį garantuoja automatinės ryšių tinklų telefono stotys.
Telefono ryšys tapo įmanomas A. G. Bellui 1876 išradus telefono aparatą ir 1878 New Havene (Jungtinės Amerikos Valstijos) įrengus telefono stotį. 1882 telefono stotys ėmė veikti Maskvoje, Odesoje, Sankt Peterburge. Lietuvoje pirmoji telefono stotis įrengta 1896 Vilniuje.
3020