televzija (tele… + lot. visio – regėjimas), judamų ir nejudamų objektų vaizdų (dažniausiai kartu su garsu) perdavimas per atstumą laidinėmis (laidiniais kabeliais), optinėmis (optiniais kabeliais) arba radijo ryšio priemonėmis.
Struktūra
bendroji televizijos sistemos struktūrinė schema
Televizija yra nespalvotoji ir spalvotoji. Televizijos signalo perdavimo sistemos svarbiausios sudedamosios dalys: televizijos kamera, kurioje optinis objekto atvaizdas paverčiamas elektriniu signalu, televizijos siųstuvas, siuntimo ir priėmimo antena (radijo ryšio atveju) arba laidinis ar optinis kabelis, ryšio kanalas, televizorius, kompiuterio monitorius arba mobilusis telefonas, kuriuose elektrinis signalas vėl paverčiamas atvaizdu.
Televizijos kameroje perduodamo objekto atvaizdas suskaidomas į atskirus, vienas po kito einančius nejudamus kadrus, kurių kiekvienas dar skaidomas į atskirus vienas po kito einančius taškinius atvaizdo elementus. Moderniose televizijos sistemose perduodamo objekto atvaizdas televizijos kameroje optiniais filtrais ir lęšiais iš karto projektuojamas į fotodiodų matricą (naudojami ir kitokie keitikliai) ir nuo jos elektroniniu būdu nuosekliai nuskaitomas jau elektrinis signalas, turintis informaciją apie kiekvieno atvaizdo elemento skaistį ir spalvą. Šis signalas analoginiu arba skaitmeniniu pavidalu perduodamas į televizijos siųstuvą. Nedideliais atstumais (iki 40 km) ir esant siuntimo antenos aukščiui iki 100 m (tai priklauso nuo vietovės reljefo) televizijos signalai transliuojami tiesioginio matomumo sąlygomis. Norint signalą perduoti didesniais atstumais reikia televizijos antenų, įtaisytų aukštuose televizijos bokštuose, antžeminių arba palydovinių (dirbtinių Žemės palydovų) radijo ryšio linijų. Perduodant televizijos signalus kabelinėmis ryšio linijomis išvengiama didelių matmenų siuntimo ir priėmimo antenų, be to, elektrinis signalas laidiniame kabelyje yra mažiau veikiamas išorinių elektromagnetinių trukdžių, o optiniame kabelyje jie optiniam signalui iš viso nedaro įtakos. Televizoriuje priimtas ir išrinktas televizijos signalas sustiprinamas, papildomai apdorojamas ir vėl paverčiamas atvaizdo elementais, kurie išdėstomi kineskopo, skystųjų kristalų, šviesos diodų arba plazminiame ekrane ta pačia tvarka, kokia jie buvo perdavimo įtaisuose. Nors televizoriuje atkuriamas ne visas kadras iš karto, o tik nuosekliai po vieną kadro elementą (tašką), žiūrovo akys dėl regos pojūčio inercijos visus šiuos taškus sujungia į vieną atvaizdą. Perduoto atvaizdo kokybė (raiška) priklauso nuo perduotų taškų skaičiaus (nuo 0,4 mln. analoginėje iki 6 mln. didelės raiškos skaitmeninėje televizijoje) įvertinant tai, kad spalvotojoje televizijoje kiekvieną atvaizdo tašką sudaro 3 pirminių spalvų (raudonos, žalios ir mėlynos) taškai. Vieną kartą atkūrus visą atvaizdą gaunamas vienas lyg nejudamo vaizdo kadras. Atkūrus daugiau negu 24 kadrus per sekundę (Europoje, Australijoje, Kinijoje – 25, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Pietų Amerikoje – 30) perduodamas judantis vaizdas. Kadangi vaizduose yra daug smulkių detalių ir jiems nuskaityti reikia didelės spartos, analoginės televizijos vieno kanalo dažnių juosta yra plati (6–8 MHz, priklauso nuo to, koks spalvotosios televizijos standartas: NTSC – 6 MHz, PAL – 7 MHz ir SECAM – 8 MHz). Šioje dažnių juostoje t. p. yra ir garso signalas. Kiekvieno televizijos kanalo signalui perduoti reikia aukštojo dažnio nešlio. Europos televizijos kanalams paskirti (skirsto Tarptautinė telekomunikacijų sąjunga) šie dažnių ruožai: antžeminei televizijai – 174–230 MHz (6–12 kanalams) ir 470–862 MHz (21–69 kanalams), kabelinei televizijai – 110–174 MHz ir 230–470 MHz, mikrobangei televizijai – 2,52–2,67 GHz, palydovinei tiesioginės transliacijos televizijai – 10,7–12,75 GHz dažnių ruožai. Kiekvienoje valstybėje konkrečios vietovės televizijos kanalus skiria Ryšių reguliavimo tarnybos. Antžeminė televizija, kurios signalas perduodamas radijo ryšio priemonėmis, skirstoma į analoginę, skaitmeninę, raiškiąją, mikrobangę ir mobiliąją. Lietuvoje 2012 išjungus analoginę televiziją įsigaliojo skaitmeninės televizijos perdavimo standartai: DVB‑T – antžeminei, DBV‑C – kabelinei ir mikrobangei, DVB‑S (ir DVB‑S2) – palydovinei bei DVB‑H – mobiliajai, kuriuose numatyti MPEG, MPEG‑2 ir MPEG‑4/AVC (H.264) vaizdo glaudinimo standartai. Skaitmeninėje televizijoje vaizdo ir garso signalai perduodami skaitmeniniu signalu – dvejetainių kodų seka. Skaitmeninis signalas glaudinamas šalinant perteklinę vaizdo informaciją, t. y. šalinant žmogaus akiai nepastebimas vaizdo detales, todėl susidaro galimybė į vieną analoginės televizijos kanalo dažnių juostą sutalpinti nuo 1 iki 6 (teoriškai iki 10) skaitmeninės televizijos kanalų. DVB‑H standartas sukurtas skaitmeninei televizijai transliuoti į mobiliuosius telefonus, bet tokiam signalui priimti reikia specialių telefonų. Raiškioji televizija yra itin aukštos vaizdo ir garso kokybės skaitmeninės televizijos atmaina, ji garantuoja platesnį vaizdo formatą (16:9), jos didesnis vaizdą formuojančių eilučių skaičius (iki 1080) ir taškų skaičius eilutėje (iki 1920) bei geresnė garso kokybė. Be minėtų televizijos signalo perdavimo būdų, dar naudojamas televizijos signalo perdavimas IP protokolu interneto ir telefono tinklais – IPTV. Skaitmeninei IPTV žiūrėti reikia televizijos specialus priedėlio ir aukštos kokybės interneto ryšio. Daugelis skaitmeninės televizijos programų yra mokamos, koduojamos operatorių. Joms žiūrėti reikia iškodavimo kortelių, kurios dedamos į specialų skaitytuvą, įrengtą televizoriuje arba jo priedėlyje.
Istorija
Galimybė perduoti vaizdą per nuotolį teoriškai buvo pagrįsta 19 a. 8–9 dešimtmetyje. Viena pirmųjų judriojo vaizdo perdavimo sistemų buvo P. G. Nipkowo 1884 sukurtas diskas, kuris sukdamasis išskaidydavo vaizdą į šviesos impulsus, paverčiamus elektromagnetiniais signalais; mechaninis televizijos principas. J. L. Bairdas praktiškai įgyvendino P. G. Nipkowo teoriją ir 1926 Londone viešai pademonstravo veikiantį televizorių. Jis inicijavo imtuvų gamybą, 1928 televizijos vaizdą perdavė iš Didžiosios Britanijos į Jungtines Amerikos Valstijas. Mechaninio televizijos modelio pranašumas buvo galimybė transliuoti toli sklindančiomis radijo bangomis, trūkumas – mažas televizoriaus ekranas ir prasta vaizdo kokybė. Vyko tobulesnės elektroninės televizijos bandymai. 1907 Borisas Rozingas (Rusija) sukūrė katodinį vamzdį, kuris tapo dabartinės televizijos sistemos pagrindu. Reguliarios televizijos transliacijos naudojant elektroninę sistemą 1936 pradėtos Didžiojoje Britanijoje ir Vokietijoje, 1939 – SSRS ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Televizijos antenos buvo keliamos ant aukštų pastatų (pvz., Eiffelio bokšto Paryžiuje), vėliau statyti specialūs televizijos bokštai, tapę 20 a. miestų architektūros akcentais. Per II pasaulinį karą Europoje televizijos neveikė. SSRS televizija atkurta 1945 Maskvoje. Lietuvoje televizijos laidos pradėtos transliuoti 1957 04 30. Spalvotoji televizija ėmė plisti 1953 Jungtinėse Amerikos Valstijose, 1967 – SSRS, 1975 – Lietuvoje. Skaitmeninės antžeminės televizijos transliacijos Lietuvoje pradėtos 2006, analoginė televizija išjungta 2012 10 29. 2014 01 20 transliacijas Lietuvoje pradėjo pirmasis raiškiosios televizijos kanalas LRT HD.
680
94