televzija Lietuvojè
Televizijos transliacijų pradžia
1957 Lietuvoje įkurta pirmoji televizija (TV) – Vilniaus televizijos studija (direktorė S. Borisienė). Reguliarios TV programos pradėtos transliuoti 1957 04 30 (kino apybraiža Tėviškė, vaidybinis filmas Prologas). 1957 birželį sujungus Radijo informacijos vyriausiąją valdybą ir Vilniaus televizijos studiją įsteigtas Lietuvos valstybinis televizijos ir radijo komitetas prie LSSR Ministrų Tarybos (nuo 1978 – LSSR valstybinis televizijos ir radijo komitetas; 1957–87 vadovas J. Januitis, iki 1989 – J. Kuolelis, iki 1990 – D. Šniukas). 1957 laidos rodytos du, 1959 – šešis kartus per savaitę, nuo 1961 – kasdien. 1957 dienos programos trukmė buvo 1,4 valandos, 1967 – 5,5 valandos. Programos transliuotos TV bokšte Konarskio gatvėje Vilniuje įrengtu siųstuvu. Kaune ir Kėdainiuose TV siųstuvai įrengti 1958, Panevėžyje ir Druskininkuose – 1959, Klaipėdoje – 1960, Šiauliuose – 1962. 1958 pradėti rodyti kino juostoje nufilmuoti reportažai ir transliacijos iš įvykio vietos kilnojamąja TV stotimi, 1961 surengta pirmoji tiesioginė transliacija iš Kauno. 1962 pradėta reguliariai transliuoti Maskvos (Centrinės) TV programą Vilniuje, 1963 Kaune, 1964 Šiauliuose, 1967 Klaipėdoje. 1967 padaryti pirmieji įrašai į vaizdo magnetofoną.
pirmasis Lietuvos televizijos pastatas Vilniuje. Filmuoja operatorius A. Barkus (1957)
Lietuvos televizijos studijoje pirmoji Lietuvos televizijos diktorė G. Bigelytė ir operatorius A. Araminas (1957)
Pirmosios laidos buvo rodomos iš nedidelės 40 m2 studijos Konarskio gatvėje Vilniuje. 1960 įrengta nauja (326 m2) studija Vilniuje, 1971 – Kaune. 1975 Vilniuje pastatytas naujas TV aparatinių ir studijų kompleksas, įrengtos 2 didelės studijos, pradėtos rodyti spalvotosios TV programos (filmas Ties riba, režisierius R. Vabalas, reportažas kilnojamąja TV stotimi iš Gegužės pirmosios demonstracijos Vilniuje). 1977 dienos programos trukmė buvo 9,6 valandos, pradėtos rodyti studijinės spalvotosios laidos, 1982 – pirmoji spalvotoji transliacija (iš Kauno). 1981 pastatytas naujas 326,47 m aukščio TV bokštas Karoliniškėse.
Televizija Lietuvoje SSRS okupacijos laikotarpiu
SSRS okupacijos laikotarpiu Lietuvos televizija atliko propagandinę funkciją, laidos cenzūruotos Glavlit darbuotojų, kino filmai (išskyrus animacinius) transliuoti rusų kalba. Rodytos informacijos (nuo 1957 – Vilniaus naujienos, nuo 1958 – Televizijos žinios, nuo 1970 – Panorama), politikos (Laikas, įvykiai, žmonės, Argumentai, Socialistinio lenktyniavimo dienoraštis), ekonomikos (Ieškome rezervų, Darbo našumas), teisėsaugos (Žmogus. Visuomenė. Įstatymas, Keliai. Mašinos. Žmonės), meno (Kūryba, Versmės, Tonika), šeimos (Jums, tėvai, Šeimos židinys, Šeimos rytmetys) laidos, programos vaikams ir jaunimui (Mano pasaulis, Dainų dainelė).
pirmasis Dainų dainelės konkursas Lietuvos televizijos studijoje (1974)
kuriamas videofilmas (1984)
Nuo 1957 kurti TV spektakliai; iš viso 6–9 dešimtmetyje sukurta daugiau kaip 400 spektaklių, juos režisavo televizijos (S. Borisienė, B. Bratkauskas, A. Galinis, V. Gruodis, B. Talačka ir kiti) ir teatro (I. Bučienė, K. Kymantaitė, S. Nosevičiūtė, D. Tamulevičiūtė, H. Vancevičius ir kiti) režisieriai (televizijos teatras Lietuvoje). 1964–72 kurtas TV serialas Petraičių šeimoje (autoriai G. Dauguvietytė, K. Bagdonavičius ir kiti). 1968 įsteigtas Telefilmo padalinys kūrė vaidybinius ir dokumentinius filmus (režisieriai P. Abukevičius, B. Bratkauskas, J. Janulevičiūtė, J. Lapinskaitė, K. Musnickas, V. Puplauskis, R. Smetona, H. Šablevičius, E. Zubavičius, V. Žalakevičius, A. Žebriūnas ir kiti; televizijos kinas Lietuvoje). Žymiausi radijo ir televizijos meno kolektyvai: Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos orkestras, mišrus choras (veikė 1963–93), Armonikos ansamblis (1969–93), liaudies muzikos orkestras (1977–83), vaikų choras (nuo 1979). 1976 pradėti sociologiniai TV auditorijos tyrimai.
Esminiai pokyčiai Lietuvos televizijoje prasidėjo 1988. Atsirado persitvarkymą ir viešumą deklaruojančių laidų (Veidrodis, Akistata), tiesiogiai transliuoti Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio mitingai, jo Steigiamasis suvažiavimas (1988), Sąjūdžio laida Atgimimo banga (1988–92).
Televizija Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo
1990 LSSR valstybinis televizijos ir radijo komitetas reorganizuotas į Lietuvos radiją ir televiziją. Lietuvos televizija (LRT; 1990–98, 2002–12 LTV) tapo visuomeniniu transliuotoju, finansuojamu iš valstybės biudžeto ir reklamos lėšų. Nuo 1990 aukščiausioji valdymo institucija – Lietuvos radijo ir televizijos valdyba, nuo 1996 (priėmus Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymą; nauja redakcija 2000 ir 2004) – taryba; ji renka Lietuvos radijo ir televizijos generalinį direktorių, tvirtina Lietuvos televizijos programų strategiją ir struktūrą bei direktorių.
1991 01 13 SSRS kariuomenės desantininkai tiesioginės per tiesioginę transliaciją ginkluotu šturmu užėmė TV bokštą ir Lietuvos radijo ir televizijos kompleksą. Nepriklausomos Lietuvos televizijos transliacijos netrukus buvo organizuotos iš Kauno studijos ir Aukščiausiosios Tarybos pastato Vilniuje, nuo 1991 02 25 jos programą galėjo matyti visa Lietuva. Iš Lietuvos televizijos studijos Vilniuje buvo transliuojama prosovietinė Tarybų Lietuvos TV programa. Maskvoje žlugus rugpjūčio pučui, 1991 08 22 okupantai pasišalino iš užgrobtų pastatų; atnaujinus jų sugadintą įrangą 1991 09 01 vėl pradėta transliuoti iš TV studijos Vilniuje.
vienas Lietuvos radijo ir televizijos kabinetų po 1991 08 22, kai sovietų okupantai pasišalino iš užgrobtų pastatų
LRT (nuo 2018 generalinė direktorė M. Garbačiauskaitė-Budrienė) pirmasis (pagrindinis) kanalas matomas visoje Lietuvoje, per internetinį naujienų portalą (bandomosios transliacijos 2005, reguliarios – nuo 2006) – ir visame pasaulyje. Transliuoja 24 valandas per parą. 2019 metais 26,4 % transliacijų laiko užėmė filmai ir serialai, 24,8 % informacijos ir aktualijų, 13,7 % meno, kultūros, švietimo ir mokslo, 13,6 % pramoginės, 4,5 % dokumentikos, 1,8 % vaikų, 0,8 % religinės, 0,2 % sporto laidos, 1,1 % koncertai.
1992–93 transliuota antroji Lietuvos televizijos programa iš Kauno, 2003 atnaujinta ji tapo antruoju iš Vilniaus transliuojamu kanalu LRT Plius (2003–12 LTV2, 2012–18 LRT Kultūra). LRT Plius transliuoja 24 valandas per parą, daugiausia rodo meno, kultūros, švietimo ir mokslo laidas (21,7 % transliacijų laiko; 2019), informacijos ir aktualijų laidas (17,4 %), filmus bei serialus (14,6 %), koncertus (12,8 %).
Nuo 2007 palydovu transliuojamas trečiasis LRT kanalas LRT Lituanica (2007–12 LTV World) užsieniui.
20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje rodytos (kai kurios teberodomos) populiarios laidos vaikams Tele-bim-bam, politikos debatai Spaudos klubas, Paskutinė kryžkelė, serialas Giminės (režisierius S. Vosylius), kultūros laidos Ženklai, Vizijos ir tikrovė, Kultūros spąstai, Mūsų miesteliai ir kiti, informacinis šou Laisvės alėja, pokalbių šou ...Prieštarauk!, žaidimai Tam davė, o..., Moki žodį – žinai kelią. Laidos Būtovės slėpiniai kūrėjams A. Bumblauskui, E. Gudavičiui, A. Galiniui ir Albertui Žostautui 1998 paskirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.
1992 Lietuvos televizija pirmą kartą savarankiškai transliavo Barselonos olimpines žaidynes, 1993 prisijungė prie Europos transliuotojų sąjungos (EBU), nuo 1994 dalyvauja Eurovizijos dainų konkurse.
Privatūs televizijos kanalai
1992 prasidėjo TV rinkos privatizacijos procesas. Pirmoji komercinė televizija Tele-3 (steigėja L. Baškauskaitė) laidas pradėjo rodyti 1993 gegužę. Retransliavo populiarias Rusijos ir Vakarų šalių TV programas (be vertimo), rengė kelias autorines laidas. 1996 Tele-3 (nuo 1997 – TV3) įsigijo švedų bendrovės Kinnevik padalinys Modern Times Group. TV3 (direktorė Laura Blaževičiūtė, nuo 2008) prisijungė prie tarptautino TV tinklą VIASAT; rodo informacinio ir pramoginio pobūdžio laidas. 2002 įkurtas TV3 antrinis kanalas jaunimui Tango TV (nuo 2008 TV6). 2011 įkurtas TV3 antrinis kanalas TV8, 2023 – kanalas rusų kalba TV3 Plus.
1993 įkurta LitPoliinter TV (steigėjas Romas Bubnelis), 1995 reorganizuota į Laisvą ir nepriklausomą kanalą (LNK). LNK akcininkais buvo Hubertas Grušnys, Švedijos bendrovė Marienberg Media, nuo 2003 – Lietuvos bendrovė MG Baltic. LNK (direktorė Zita Sarakienė, nuo 2007) programoms būdinga pramoginė pakraipa, t. p. kuriamos publicistikos, kultūros, pokalbių, humoro autorinės laidos. 2003 įkurtas LNK antrinis kanalas TV1, 2007 – antriniai kanalai Info TV ir 2TV (iki 2020 Liuks!).
1993 reorganizavus valstybinę Rytų Lietuvos televiziją (veikė nuo 1992), įkurta Baltijos televizija (BTV). Steigėjai – Rytų Lietuvos televizijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų bendrovės Equitable Finance Corporation prezidentas Kęstutis Jonas Makaitis. Nuo 1999 51 % akcinio kapitalo priklausė Lenkijos televizijai POLSAT, 2002 BTV reorganizuota ir pavadinta TV4. 2004–12 BTV priklausė koncernui Achemos grupė, jai grąžintas BTV pavadinimas. Nuo 2012 BTV priklauso bendrovei Laisvas ir nepriklausomas kanalas (LNK). Nuosavu siųstuvų tinklu transliuoja visą parą (nuo 1997). BTV daugiausia transliuoja įsigytas laidas.
2008 įkurta televizija Lietuvos Rytas TV (nuo 2019 vadovas A. Siaurusevičius), ji pakeitė televiziją 5 kanalas. Nuo 2019 televizija priklauso bendrovei Singing Fish (iki 2019 savininkas buvo bendrovė Lietuvos rytas).
2020 internetinis naujienų portalas Delfi.lt pradėjo transliuoti antžeminiais bei kabeliniais kanalais televiziją Delfi TV.
1990 įsteigtos pirmosios kabelinės televizijos įmonės (Inovacinė firma Init ir Parabolė Kaune bei Balticum TV Klaipėdoje), 1995 įkurta Lietuvos kabelinės televizijos asociacija (2020 vienijo 34 įmones). Pirmosios vietinės televizijos (Šiaulių televizija ir Panevėžyje Pan TV) pradėjo veikti 1991, 1996 įsteigta Regioninių televizijų asociacija (2007 vienijo 11 vietinių televizijų). Daugėjant TV programų transliuotojų ir retransliuotojų 1996 įsteigta Radijo ir televizijos komisija, kurios tikslas – audiovizualinės politikos, radijo ir televizijos transliavimo strategijos formavimas. Komisija t. p. išduoda transliavimo ir retransliavimo veiklos licencijas, kontroliuoja radijo ir televizijos transliuotojų veiklą.
Televizinių laidų transliavimas
Nuo 2003 lietuviškų televizijų (LRT Plius, nuo 2005 ir LRT) programos transliuojamos ir per palydovą. 2004 siųstuvu Vilniuje pradėtos antžeminės skaitmeninės transliacijos (LNK, TV1 ir kelių užsienio TV kanalų), 2006 – skaitmeninės transliacijos laidinio plačiajuosčio ryšio tinklais (Gala TV). Nuo 2012 10 29 Lietuvoje televizijos transliuojamos tik skaitmeniniu MPEG–4 formatu.
2024 buvo 12 antžeminės, 12 kabelinės televizijos transliuotojai.
Nacionalinių kanalų vidutinė auditorijos dalis 2024 buvo: LRT – 14,2 %, TV3 – 14,1 %, LNK – 13,2 %, BTV – 4,9 %, TV1 – 4,0 %, TV6 – 3,1 %, Lietuvos Ryto TV – 2,9 %, TV8 – 2,6 %, LRT Plius – 2,3 %, Info TV – 1,7 %, Delfi TV –1,1 %, 2TV – 0,5 %, TV3 Plus – 0,1 %.
1955 Lietuvoje buvo registruota 5, 1956 – 30, 1957 – 1500, 1967 – 295 000, 1977 – 713 000 televizorių, 2003 bent vieną televizorių turėjo 98,1 % namų ūkių.
Televizija išeivijoje
Čikagoje 1966–78 veikė lietuviška televizijos programa Lietuviai televizijoje (įkūrėjas A. Šlutas), 1995 atkurta pavadinimu Amerikos lietuvių televizija (ALTV), jo steigėjai – Arvydas Reneckis, Karilė Vaitkutė ir A. Kezys. Ji transliuota iki 2001 1–3 kartus per savaitę po tris valandas per dieną, laidų redaktorius – A. Reneckis.
L: Ž. Pečiulis Videoteatras: Lietuviškųjų vaidybinių TV programų raidos bruožai (1957–1982) Vilnius 1993, Televizija: istorija, teorija, technologija, žurnalistika Vilnius 1997, Televizijos programų plėtra / Naujosios žiniasklaidos formavimasis Lietuvoje Vilnius 2000, Iki ir po televizijos: Žvilgsnis į XX amžiaus audiovizualinės masinės komunikacijos fenomeną Vilnius 2007; J. Januitis Užvakar ir šiandien Vilnius 1998; S. Valiulis Televizijos dokumentinio kino raida / Naujosios žiniasklaidos formavimasis Lietuvoje Vilnius 2000; A. Šimkūnas Kalbėsime, kol gyvi Vilnius 2001.
94