televizorius

televizorius lenktu ekranu

televzorius, televzijos imtùvas, prietaisas, televizijos stočių radijo ryšio antenomis arba kabeliais siunčiamus televizijos signalus keičiantis į vaizdą ir garsą. Iš televizijos stoties radijo bangomis išsiųstą signalą televizorius priima per lauko arba (jeigu televizijos signalas stiprus) per kambarinę anteną. Kabeliais siunčiamą televizijos signalą kai kurie televizoriai priima patys, o kitiems televizoriams reikia specialių priedėlių.

Televizorius dar naudojamas ir įrašytai vaizdo informacijai, pvz., kino filmams, nuotraukoms žiūrėti, jį galima jungti ir prie kompiuterio, vaizdo kameros, vaizdo grotuvo, fotoaparato, žaidimų ir kitų vaizdui ir garsui atkurti skirtų įrenginių. Televizoriai būna stacionarieji, nešiojamieji, spalvotieji ir nespalvotieji, projekciniai. Vaizdas atkuriamas televizoriaus skystųjų kristalų, plazminiame, šviesos diodų, kineskopo arba kitame ekrane. Projekcinio televizoriaus vaizdui formuoti ekrano vidinėje pusėje arba išoriniame ekrane naudojami projektoriai. Televizoriaus ekranas yra stačiakampio formos, jo matmenys dažniausiai reiškiami įstrižainės ilgiu coliais (23″, 26″, 32″, 40″ ir daugiau) arba rečiau centimetrais (58 cm, 66 cm, 81 cm, 102 cm ir daugiau). Vaizdo kraštinių santykis yra 4:3 (senesnių televizorių) arba 16:9. Garsas atkuriamas garsiakalbiais, jo galima klausytis ir per ausines. Pagal siunčiamo ir priimamo signalo formą televizoriai skirstomi į analoginius ir skaitmeninius. Analoginiai televizoriai pritaikyti NTSC, PAL arba SECAM standartų analoginiams signalams priimti. Skaitmeniniai televizoriai pritaikyti DVB‑T, DVB‑C, DVB‑S arba ATSC standartų skaitmeniniams signalams priimti. Jais atkuriamas kokybiškesnis vaizdas ir garsas. Televizorius veikia kaip superheterodininis radijo imtuvas, tik juo priimama ir atkuriama ne tik garso, bet ir vaizdo informacija. Eteriu arba kabeliais siunčiamų televizijos radijo dažnių signalai iš antenos ar kabelinės ryšių linijos pirmiausia patenka į kanalų atrinktuvą (selektorių) ir aukštojo dažnio stiprintuvą. Čia iš bendro televizijos signalo išrinktas ir sustiprintas signalas paduodamas į tarpinio daug žemesnio dažnio stiprintuvą, kuriame signalo amplitudė, dažniai ir spalvos koreguojamos, signalas demoduliuojamas, išskiriami sinchronizacijos, vaizdo, garso ir kiti signalai, jie siunčiami į vaizdo ir garso galios stiprintuvus, vėliau – į ekraną ir garsiakalbius. Skaitmeniniame televizoriuje atliekama daug operacijų, pvz., DVB‑T standarto analoginiai tarpinio dažnio signalai keičiami skaitmeniniais ir demoduliuojami naudojantis sparčiąja Fourier transformacija, taisomos perdavimo klaidos, skaitmeninis duomenų srautas suskaidomas pagal televizijos programas, atskiriami vienos programos skaitmeniniai vaizdo, garso ir kiti signalai, jie keičiami analoginiais signalais, sudaromi pagrindinių spalvų – raudonos R – angl. R(ed), žalios G – angl. G(reen) ir mėlynos B – angl. B(lue) – RGB signalai. Tada atkuriamas vaizdas (kineskope, skystųjų kristalų ekrane, plazminiame ekrane), garsas, kita informacija. Kineskopo ekrane atkuriamas vaizdas skleidžiamas pakaitine skleistine, o kituose ekranuose – vaizdo signalas pirmiausia pertvarkomas taip, kad jį būtų galima skleisti nuosekliąja skleistine. Daugelio spalvotųjų ekranų kiekvienas vaizdo elementas (regimas švytintis taškas) yra sudėtinis – sudarytas iš trijų mažų pirminių spalvinių ląstelių, praleidžiančių (skystųjų kristalų ekrane) arba skleidžiančių (plazminiame, šviesos diodų, kineskopo ekrane) raudoną, žalią arba mėlyną šviesą, iš kurių susidaro kitos spalvos (tarp jų ir balta). Ekrano raišką ir kitas savybes lemia vaizdo elementų skaičius jame. Pvz., 1920 × 1080 raiškos ekrane (skaičiai rodo, kad jame yra 1080 eilučių ir 1920 vaizdo elementų eilutėje) yra daugiau kaip 2 mln. vaizdo elementų (daugiau kaip 6 mln. pirminių spalvinių ląstelių). Vaizdo elementai ekrane dažniausiai išdėstomi horizontaliomis eilutėmis ir vertikaliais stulpeliais. Jų švytėjimas valdomas televizoriaus valdikliu‑procesoriumi. Visų vienos eilutės 3 spalvų ląstelių tam tikri vienos paskirties valdymo elektrodai jungiami prie vieno eilutės išvado (kad būtų galima aktyvinti visą eilutę), o visų vieno stulpelio tam tikros spalvos ląstelių vienos paskirties valdymo elektrodai – prie vieno iš trijų atskiro stulpelio išvadų. Kiekvienas vaizdo elementas – tas, kuris yra norimos eilutės ir stulpelio susikirtimo vietoje, valdomas atskirai: aktyvinama visa eilutė, o jos elementai – paeiliui per stulpelių valdymo išvadus. Analoginis televizorius skaitmenines televizijos programas gali rodyti tik su specialiu priedėliu.

Pirmąjį veikiantį elektromechaninį televizorių 1926 sukūrė Didžiosios Britanijos inžinierius J. L. Bairdas. 1928–34 elektromechaninius televizorius pramoniniu būdu gamino Didžioji Britanija, Jungtinės Amerikos Valstijos ir SSRS, bet jų buvo nedaug (pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje 1930–33 parduota apie 1000). 20 a. 3 dešimtmečio pabaigoje V. Zworykinas (Rusijos išradėjas, emigravęs į Jungtines Amerikos Valstijas) sukūrė televizijos signalo perdavimo ir priėmimo katodinių spindulių vamzdžiais sistemą, kuri vėliau tapo elektroninių televizorių technologijos pagrindu. Pramoniniu būdu pirmuosius elektroninius televizorius (nespalvotuosius) 1934 pradėjo gaminti Vokietijos bendrovė Telefunken.

televizorius КВН-49 (1949, SSRS)

680

televizorių gamyba