telùgų kalbà priklauso dravidų kalbų šeimos vidurio pietų grupei. Viena Indijos oficialiųjų kalbų (daugiausia vartojama Andhra Pradešo valstijoje), dar vartojama Jungtinėse Amerikos Valstijose, Malaizijoje, Mauricijuje, Fidžyje, Šri Lankoje, kai kuriose Afrikos ir Artimųjų Rytų šalyse. Iš viso apie 80 mln. kalbančiųjų. Turi daug tarmių; 4 pagrindinės grupės: šiaurės rytų, vidurio, šiaurės vakarų ir pietų. 1500–900 pr. Kr. atsiskyrė nuo protodravidų kalbos. Klasikinė literatūrinė kalba, 9–11 a. susiformavusi vidurio ir pietų tarmių pagrindu, patyrė didelę sanskrito įtaką. 19 a. pabaigoje susiformavo dabartinė kalba. Telugų kalba agliutinacinė. Būdinga diglosija. Turi 5 ilgųjų ir trumpųjų balsių (a, e, i, o, u) fonetinę sistemą. Būdinga balsių harmonija. Turi daug skolinių iš sanskrito, kitų indų kalbų, arabų ir persų kalbų. Žodžių daryboje dominuoja sufiksacija ir sudūrimas. Gramatinės reikšmės reiškiamos agliutinacinėmis priesagomis, pagalbiniais veiksmažodžiais, dalelytėmis, polinksniais. Vardažodžiui būdingos giminės (vyriškoji ir bendroji giminės; moteriškoji giminė beveik išnykusi), skaičiaus (vienaskaita, daugiskaita), linksnio (4) gramatinės kategorijos. Veiksmažodis turi gramatines laiko (esamasis-būsimasis ir būtasis), nuosakos (4), asmens, skaičiaus kategorijas. Dažniausia sakinio struktūra – SOV (veiksnys–papildinys–tarinys). Naudojamas skiemeninis telugų raštas, kilęs iš brahmi rašto atmainos. Seniausi rašto paminklai iš 6 amžiaus. 11 a. parengta pirmoji gramatika. Biblija išversta 1854.
85