temà (gr. thema), reikšmingas muzikinis darinys, sudarantis kūrinio ar jo dalies pagrindą. Šiai funkcijai atlikti yra svarbūs temos bruožai: charakteringumas, individualumas, tolesniam plėtojimui tinkamos muzikinės medžiagos (teminės medžiagos) koncentracija. Tema dažniausiai būna aiškios užbaigtos struktūros (sakinys, periodas, paprastoji dviejų ar trijų dalių forma). Kartais tema vadinami nekintantys ar neplėtojami dariniai (leittemos, epizodinės temos). Temos charakteringumas dažniausiai pasireiškia melodijoje, bet į pirmą planą gali iškilti ritmas, harmonija, tembras ir teminės medžiagos kiti elementai. Pagal faktūrą skiriamos polifoninės ir homofoninės temos. Polifoninė tema pateikiama vienu balsu; dažnai ji būna trumpa (iki 8 taktų), nesunkiai įsimenama ir atpažįstama daugiabalsėje faktūroje. Homofoninė tema apima ne tik melodiją, bet ir akompanimentą; ji gana didelė, sudėtingesnės formos, uždaros struktūros (baigiama ryškia kadencija). Didesnės apimties temose dažnai galima išskirti vieną ar kelis itin charakteringus, koncentruotus, tolesniam plėtojimui tinkamus teminius branduolius. Ryškiausios operų, programinės muzikos kūrinių temos vadinamos leittemomis, leitmotyvais. Smulkiausias temos elementas – charakteringa intonacija ar ritminė figūra, vadinamasis teminis motyvas. 20 a. stambios formos kūriniuose vartojami vienu metu skambančių skirtingų temų kompleksai (politematizmas). Atonaliojoje muzikoje tradicinės temos sampratos atsisakyta, jos funkciją atlieka charakteringos intonacijos, netgi intervalai; tai itin būdinga dodekafonine technika pagrįstiems kūriniams, kuriuose serija lemia kūrinio maksimalų teminį vientisumą.
2309