tempera

S. Martini. Šv. Andrius (tempera, auksavimas, apie 1326, Metropolitano meno muziejus Niujorke)

tepera (it. < lot. tempero – maišau), tapybos technika. Taikoma daugiasluoksnei tapybai (ikonų, kita), alla prima, naudojama lesiruotė. Tapoma dažniausiai ant gruntuotos medžio plokštės, kartais – ant pergamento, popieriaus, drobės, tinko. Dažams greitai džiūstant modeliuoti formas sudėtinga, todėl dažnai naudojamas štrichavimo būdas. Tempera naudota jau senovės Egipte, Graikijoje, Romoje, Bizantijoje, suklestėjo viduramžiais Europoje. Paplitus aliejinės tapybos technikai Renesanso dailininkai temperą naudodavo podažiui, viršutinius sluoksnius tapydavo aliejiniais dažais, baigtą kūrinį dažnai padengdavo pokostu. Vėliau naudota retai, atgaivinta 19 a. pabaigoje–20 amžiuje.

rankraštinio mišiolo iliustracija Nukryžiavimas (pergamentas, tempera, auksavimas, apie 1270–80, Paryžius; Metropolitano meno muziejus Niujorke)

1746

Girolamo dai Libri. Besimeldžiantį Dovydą vaizduojantis Inicialas M (rankraštinio psalmyno puslapio fragmentas, pergamentas, tempera, tušas, auksavimas, 1501–02, Italija; Metropolitano meno muziejus Niujorke)