temperãcija (lot. temperatio – darnumas), temperúotas dẽrinimas, muzikos sistemos garsų aukščio proporcingas koregavimas siekiant pritaikyti natūralias darnas muzikos praktikai.
Bendra apžvalga
Derinant klavišinius muzikos instrumentus kvintiniu būdu sudaryta oktava su pradiniu garsu nesutampa. Ji skiriasi devintąja tono dalimi (Pitagoro koma), o didžioji tercija nuo natūralios tercijos skiriasi maždaug tono dešimtadaliu (Didimo koma). Norint panaikinti šiuos tarp enharmoninių garsų susidarančius miniintervalus (komas) Pitagoro darnos arba natūraliosios darnos būdu nustatytų akustiškai grynų intervalų dydis šiek tiek pakeičiamas. Temperuotomis laikomos tokios darnos, kurių kiekvienas garsas atstoja kvintinės ar tercinės darnos keletą garsų. Temperuotos darnos, kurių laipsniai išdėstyti vienodo dydžio intervalais, vadinamos tolygiai temperuotomis; jei jų intervalų dydžiai nevienodi – netolygiai temperuotomis.
Netolygiai temperuota darna
Žinomiausia netolygiai temperuota darna – tono vidurkio darna – buvo vartojama 17 amžiuje. Joje buvo siekiama gauti kuo daugiau natūralių didžiųjų tercijų (386 centai), o tonas buvo sudaromas šią terciją dalijant pusiau. Tono dydis (193 centai) lygus mažojo (182 centai) ir didžiojo (204 centai) natūraliosios darnos tono vidurkiui. Dauguma akordų šioje darnoje skamba gerai, bet yra ir blogų, nes kai kurios tercijos (h‑es, fis‑b, cis‑f, gis‑c) susidaro per didelės. Itin blogai skamba kvinta gis‑es (vadinamoji vilko kvinta), todėl buvo galima naudotis tik ribotu akordų ir tonacijų kiekiu.
Tolygiai temperuota darna
17 a. šią darną tobulino vokiečių teoretikai J. Neidhardtas ir A. Werckmeisteris. Jie bandė Pitagoro komą paskirstyti tarp kelių kvintų. Jų pastangos rasti naują, tobulesnį instrumentų derinimo būdą padėjo įsitvirtinti tolygiai temperuotai darnai, kurioje oktava dalijama į 12 lygių dalių – pustonių, išreiškiamų skaičiumi. Ši darna, Vakarų Europoje įsitvirtinusi 18 a. pradžioje, sudarė sąlygas muzikuojant vartoti visus akordus ir tonacijas, moduliuoti ir transformuoti, palengvino muzikos instrumentų derinimą, supaprastino natų rašybą. Tolygios temperacijos įsigalėjimą paspartino tonacinės sistemos ir klavišinių instrumentų paplitimas; lemiamą reikšmę jai įsitvirtinti turėjo to meto kompozitorių, labiausiai J. S. Bacho, kūryba (preliudų ir fugų rinkinys Gerai temperuotas klavyras / Das wohltemperierte Klavier 2 dalys, 1722–44). Šia temperacija grindžiamos derminės harmoninės muzikos sistemos, ištobulintos 19–20 amžiuje. Tolygi temperacija turi ir trūkumų: ji yra dirbtinė, todėl niveliuoja individualias intervalų intonacines ir harmonines savybes, pamažu atbukina klausos intonacinį jautrumą. Dainuojant ar grojant laisvai intonuojamais muzikos instrumentais naudojama zoninė darna. Bandant tobulinti tolygią temperaciją siūlyta įvesti daugialaipsnes (17, 19, 21, 24, 36, 53, 72 ir t.t. laipsnių) tolygiai temperuotas sistemas. Praktikoje nė viena šių sistemų neįsitvirtino.
1932