temperameñtas (lot. temperamentum – saikingumas, darnumas), asmens psichikos savybių, nuo kurių priklauso jo psichinės veiklos dinamika (intensyvumas, tempas, veiksmų kaita), visuma.
Temperamento savybės
Tarpusavyje susijusios ir tam tikrai žmonių grupei būdingos temperamento savybės vadinamos temperamento tipu. Temperamentas yra įgimtas ir santykinai pastovus, mažai keičiasi dėl aplinkos ir auklėjimo poveikio, bet kinta su amžiumi. Turi įtakos žmogaus asmenybės kitoms savybėms, jo psichinėms būsenoms.
Nesusijęs su asmenybės turiniu (motyvuotu kryptingumu, vertybinėmis orientacijomis, pasaulėžiūra) ir tiesiogiai nelemia asmenybės bruožų. Gali padėti arba trukdyti susidaryti tam tikriems asmenybės bruožams, nes keičia aplinkos ir auklėjimo veiksnių poveikį asmenybės raidai. Temperamento savybes gali lemti ir hormoninių liaukų veikla, nes hormonų įvairaus kiekio santykis lemia žmogaus veiklos tempus, emocines reakcijas.
Temperamento grynų tipų beveik nepasitaiko, kiekvieno žmogaus temperamentas turi įvairių bruožų, bet dažniausiai vyrauja kurio nors vieno temperamento savybės.
Temperamento sąvokos raida
Temperamento terminą 4 a. prieš Kristų sukūrė Hipokratas. Jis teigė, kad temperamento tipą lemia vyraujantis žmogaus kūno skystis (kraujas, gleivės, juodoji ir geltonoji tulžis) ir pagal jį pateikė temperamento 4 tipus (sangvinikas, flegmatikas, melancholikas, cholerikas).
E. Kretschmeris (Vokietija) ir Williamas Herbertas Sheldonas (Jungtinės Amerikos Valstijos) teigė, kad temperamento ir kūno konstitucija tarpusavyje susiję, priklauso nuo paveldimos vidaus sekrecijos liaukų veiklos. 1921 Ernestas Kretschmeris išskyrė somatinį (gali būti šizoidinis – šizoidui būdinga polinkis į emocinio ir intelektinio gyvenimo atotrūkį, uždarumas, nekalbumas, įtarumas, nepasitikėjimas, jam sunku bendrauti, emocijos neraiškios; ir cikloidinis – cikloidas) ir psichologinį (atletinis – stambių kaulų, plačios krūtinės ląstos, raumeningas, asteninis – lieknas, siauros krūtinės ląstos, ilgų galūnių, pikninis – apkūnus, trumpų galūnių) tipą. 1924 W. H. Sheldonas nustatė kūno konstitucijos 3 tipus: endomorfinį (išoriškai apvalus, apkūnus), mezomorfinį (gerai išvystyta raumenų ir kaulų sistema) ir ektomorfinį (liesas, lieknas), kuriuos atitinka temperamento 3 tipai: viscerotoninis (ramus, siekiantis komforto), somatotorinis (aktyvus, mėgstantis lenktyniauti) ir cerebrotoninis (uždaras, paslaptingas, gebantis tvardytis).
I. Kantas (Vokietija) pirmasis pateikė temperamentų tipų psichologinį skirstymą; tipus skyrė pagal tai, kas būdinga asmenybei, kas vyrauja jos gyvenime – jausmai ar veikla, koks jų reiškimosi būdas.
20 a. pradžioje I. Pavlovas (Rusija) temperamentą aiškino nervų sistemos savybėmis: temperamento tipą lemia jaudinimo ir slopinimo savybių (intensyvumo, paslankumo ir pusiausvyros) kombinacija. Jis skyrė nervų sistemos 4 pagrindinius tipus, atitinkančius Hipokrato temperamento tipus. Pasak Ivano Pavlovo, paveldėjimas lemia temperamentą, aplinka gali jį tik šiek tiek pakeisti.
Borisas Teplovas ir Vladimiras Nebylicynas (Rusija) nustatė, kad temperamentą lemia ne viena nervų sistemos ypatybė, bet jų derinys. H. J. Eysenckas (Didžioji Britanija) išplėtė temperamento sąvoką, jis įgimtomis savybėmis laikė amenybės emocinį stabilumą ir neurotizmą (žmogaus jausmų kontrolės lygis), ekstraversiją, introversiją ir psichotizmą (žmogaus izoliavimasis).
Šiuolaikinėje psichologijoje temperamentą stengiamasi nusakyti psichologinėmis savybėmis: jautrumu, arba sensityvumu (gebėjimas reaguoti į mažiausius dirginimus), reaktyvumu (reakcijos į įvairius stimulus stiprumas), bendru aktyvumu (apibūdina, kaip aktyviai žmogus veikia nugalėdamas išorines ir vidines kliūtis), reakcijų plastiškumu (gebėjimu susiorientuoti ir prisitaikyti prie naujų aplinkybių), reakcijos tempu (psichinių reakcijų ir procesų – judesių, kalbos, protinių veiksmų, orientacijos – greitis) ir kita.