temperatros skãlės, temperatūros skaitinių verčių sistemos. Kūno temperatūra vertinama matuojant nuo temperatūros priklausomus kūno parametrus (kūno ilgėjimą, plėtimąsi, slėgio pokytį uždaroje ertmėje). Šiuo atveju nustatoma temperatūros ir matuojamo parametro priklausomybė, t. y. sudaroma temperatūros skalė ir nustatomas pradinis temperatūros taškas ir jos vienetas. Dažniausiai nustatomi du pastovūs temperatūros atskaitos taškai. Tarpas tarp jų vadinamas pagrindiniu temperatūros skalės intervalu. Atskaitos pradžia laikomas vienas taškas. Temperatūros vienetas apibrėžiamas kaip tam tikra pagrindinio intervalo dalis. Celsijaus (Celsius) skalės atskaitos taškai yra ledo tirpimo (vandens užšalimo) ir vandens virimo normaliame slėgyje temperatūra; pagrindinis intervalas padalytas į 100 lygių dalių, vadinamų laipsniais; atskaitos pradžia yra ledo tirpimo taškas. Réaumuro (beveik nevartojama) ir Fahrenheito temperatūros skalių atskaitos taškai tie patys, tik skiriasi jų temperatūrų skaitinės vertės ir laipsnio dydis. Įvedus SI sistemą naudojamos dvi temperatūros skalės – termodinaminė ir tarptautinė. Termodinaminė temperatūros skalė, pagrįsta absoliučiuoju nuliu, t. y. žemiausia temperatūra, kurią teoriškai galima būtų pasiekti ir kuri yra 273,16 °C žemiau ledo tirpimo taško. Tokia skalė vadinama Kelvino skale, jos vienetas – kelvinas. Ji siejama su Celsijaus skale: T (K) = t (°C) + 273,16. Tarptautinė temperatūros skalė yra patvirtinta Generalinės svarsčių ir matų konferencijos. Ji buvo priimta 1927, tikslinama 1948, 1968, 1975 ir 1990 metais. 1990 patvirtinta temperatūros skalė aprėpiant temperatūrų intervalą nuo 3 K iki 1357,77 K intervalą, kuriame yra 17 fiksuotų taškų, susijusių su tam tikros medžiagos trigubojo taško temperatūra.
-Réaumuro skalė, Reomiūro skalė, Rankine’o skalė, Rankino skalė, Celsijaus skalė, Kelvino skalė