teocentrzmas (gr. theos – dievas + centras), religinė, filosofinė nuostata ir pasaulėžiūra, pagal kurią Dievas suvokiamas kaip aukščiausia būtybė, viso pasaulio ir aukščiausio gėrio šaltinis. Antropocentrizmo priešingybė. Pasaulis aiškinamas iš dieviškos perspektyvos, moralės pagrindas yra Dievo įstatymų vykdymas ir tikslas tapti į jį panašiam. Platonas teigė, kad Dievas ar dievai yra būties, pažinimo ir aukščiausio gėrio šaltinis, Aristotelis iškėlė Dievo kaip pirmojo Nejudančio Judintojo įvaizdį. Šias graikų filosofų nuostatas teigia judaizmas, krikščionybė ir islamas, bet skirtingai interpretuoja praktinį teocentrizmo įgyvendinimą individo ir visuomenės atžvilgiu. Teocentrizmas neatsiejamas nuo nusižeminimo, pamaldumo, kuklumo, Aš neigimo. Žmogus yra sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir jam duota valia valdyti likusią kūriniją, tai jis turi daryti Dievo įsakymu, paneigdamas savo viršenybę ir savanaudiškumą. Teocentrizmo pasaulėžiūra ypač paplito vidurinių amžių katalikų teologijoje. Krikščioniškoje teologijoje teocentrizmas kartais siejamas su Dievo kaip Tėvo pabrėžimu. Teocentrizmas yra Augustino teologijos dalis.
2182